The Big Short

Neseniai perskaičiau M.Lewis'o The Big Short. Tai nėra tokia skandalinga knyga kaip Liar's Poker, bet irgi labai įdomi. Lewis'as yra vienas iš nedaugelio žmonių pasaulyje, galėjusių suprasti ir kitiems ne tik suprantamai, bet ir šmaikščiai bei įtraukiančiai paaiškinti subprime paskolų krizę, ir tam jis paskyrė šią knygą.

Pradedantiems investuotojams patariama vengti išvestinių priemonių, nes su jomis lengva "prisižaisti". The Big Short pasakoja, kaip su išvestinėmis priemonėmis, susietomis su rizikingomis būsto paskolomis, prisižaidė didžiausi pasaulio žaidėjai. Tuo tarpu keletas investavimo pasaulio pakraščiuose buvusių žaidėjų padėtį įvertino teisingai, ir galų gale užsidirbo nemažai pinigų, nors ne visiems buvo lengva. Knygos dalį, pasakojančią apie vieną iš jų, M.Burry, galima paskaityti straipsnio pavidalu. Ji neblogai atskleidžia, kaip sunku būti vienišu investavimo vilku. Su tuo panašu susijusi ir papildoma rizika - kai visą laiką ieškai klaidų visuotinai priimtinose tiesose, net jei esi geresnis investuotojas už 99,99% kolegų, kartais pradedi kalbėti apie artėjančią apokalipsę ir rekomenduoti atsidaryti banko sąskaitą Kanadoje, nes JAV doleris neišvengiamai žlugs.

Neskaitant nesusipratimo su teiginiu, kad M.Burry autistiškų bruožų įgijo netekęs akies, o jo sūnus juos paveldėjo, knygoje nepatiko pora dalykų:

1. M.Lewis'as yra giliai įsitikinęs, kad "zero sum" investavimo priemonės, tokios kaip CDS, nesukuria jokios pridėtinės vertės, o tik skatina neišmanačius investuotojus lošti lyg kazino. Tai netiesa. Neišmanančių investuotojų dalyvavimas pritraukia išmanančius investuotojus, siekiančius pasipelnyti neišmanančių sąskaita, todėl rinkos kaina tampa tikslesnė. Lewis'as įtikinamai aprašo obligacijų rinką, kuri niekada nebuvo tokia skaidri kaip akcijų, o CDO atsiradimas ją visiškai sudrumstė, bet tai nereiškia, kad be "kvailų vokiečių iš Diuseldrofo" ji būtų buvusi skaidresnė.
2. Nors visas lošimas su CDS yra zero sum (neskaitant komisinių Wall Street'o firmoms), t.y. viso labo perkelia pinigus iš "kvailų vokiečių Diuseldorfe" kišenės gudriems JAV hedge fondų valdytojams, Lewis'ui jis kažkodėl nepatinka labiau už tikrų subprime paskolų dalinimą, kuris tiesiogiai paliečia realius žmones ir sukelia jiems problemų. O kalbėdamas apie siaubingą trilijoną nuostolių dėl subprime krizės, jis iš viso pamiršta, kad vienų investuotojų nuostoliai yra kitų pelnas.

Kaip ten bebūtų, Liar's Poker ir The Big Short yra mano knygų apie investavimo ir finansų pasaulį topo pačioje viršūnėje.

Neprofesionalaus analitiko komentaras

Pastarąsias keletą dienų, pažiūrėjus į ekraną, būdavo galima išvysti štai tokį vaizdą:

Tarp paaiškinimų galima išgirsti, kad sumažintas JAV vyriausybės obligacijų reitingas, doleris niekuo nepadengtas, o Europa (bent jau Pietų) bankrutuoja. Išskyrus reitingo sumažinimą, visa tai nėra naujienos, todėl vargu ar gali paaiškinti, kodėl rinkos sureagavo būtent dabar. Reitingo sumažinimas yra labiau simbolinis veiksmas, be to, gana dviprasmiškas, nes jam prieštarauja tiek kai kurie autoritetai, tiek konkurentai.

Tuomet kas gi atsitiko? Ekonomikos augimo lūkesčiai visame pasaulyje per 2011-uosius mažėjo, o centriniai bankai nieko nedarė, kad juos pakeltų. Rinkos pagaliau patikėjo, kad tai gali tęstis gana ilgą laiką. Ekonomikos lėtėjimas gilina Europos skolų problemas, kurios daugiausia žalos gali padaryti tada, kai centriniai bankai nereaguoja, ir per finansų krizę nekompensuoja padidėjusios pinigų paklausos, tuo dar sulėtindami ekonomikos augimą ir pagilindami finansų krizę. Paveiksliuke nesimato vakarykščio JAV rinkų atsigavimo, bet, kaip rašo ir S.Sumneris, tikroji rinkų reakcija į JAV centrinio banko veiksmus įvyko per pastarąsias savaites. Vakar pažadėtos mažos palūkanų normos iki 2013-ųjų nėra ekonomikos stimuliavimas iki 2013-ųjų. Centriniai bankai toliau laiko įkišę galvas į smėlį, ir rinkos tai supranta.

Svarbiausia - prisitaikyti

"Užsimaskavęs ekonomistas" T.Harfordas nelabai seniai parašė knygą Adapt, apie kurią pasakoja čia. Viena pagrindinių jo minčių - kad tiek ekonomikoje, tiek kare, branduolinėje energetikoje ar kitose gyvenimo srityse geriausiai sekasi tada, kai įmanoma prisitaikyti prie padėties mokantis iš klaidų. Kalbant formaliau, Harfordas apibrėžia tris besimokančios iš klaidų ir taip tobulėjančios sistemos ypatybes:
1. Įvairovė (pvz. vienu metu veikia daug skirtingų įmonių, naudojama keletas skirtingų strategijų, technologijų ar pan.)
Dėl įvairovės neišvengiamai pasitaikys nesėkmių, todėl antra sąlyga
2. Nesėkmės neturi būti katastrofiškos
ir
3. Turi būti galima atskirti sėkmę nuo nesėkmės

Kalbant apie finansines krizes, daugiausia problemų kyla su antra sąlyga, nors politikoje (tiek finansinių krizių metu, tiek apskritai) dažnai problematiškiausia trečia. Šiuolaikinėse demokratijose rinkėjai negali skirti pakankamai dėmesio, kad atskirtų politikų sėkmes nuo nesėkmių (pvz. ar JAV ir Europos centriniai bankai dėl neveiklumo sukėlė krizę, ar sėkmingai išgelbėjo visus nuo pasaulio pabaigos). Nežinau, ar Harfordas knygoje mini kaip alternatyvą R.Hansono siūlomą futarchiją, kur atskirti nesėkmes nuo sėkmių rinkėjai (ir visi kiti) suinteresuoti materialiai. Beje, S.Sumnerio pasiūlymas centriniams bankams naudoti ateities NBVP sandorius monetarinės politikos krypčiai valdyti iš esmės yra pasiūlymas diegti futarchiją žingsnis po žingsnio, pradedant nuo monetarinės politikos.

Turbūt pagrindinis kapitalizmo privalumas - kad nors nesėkmes neigti labai žmogiška, pelno siekianti įmonė gali paslėpti tik ribotą nesėkmių skaičių, ir galų gale bankrutuoja, o sistema nors tokiu būdu prisitaiko prie gyvenimo. Žinoma, jei politinė sistema nepaskelbia įmonės "per didele, kad galėtų bankrutuoti".

Kas turi padaryti visą pasaulio informaciją prieinamą visiems

Google misija yra "padaryti visą pasaulio informaciją prieinamą ir naudingą visiems". Jiems kol kas neblogai sekasi, bet sėkmė pritraukia ir kritikų. Siva Vaidhyanathan yra parašęs Google kritikuojančią knygą, ir apie savo idėjas pasakoja čia. Jis atkreipia dėmesį, kad Google yra viso labo pelno siekianti akcinė bendrovė, ir nors dabar geriausias būdas jiems siekti pelno yra stengtis padaryti kuo daugiau informacijos prieinamos visiems, ir apkaišioti tą informaciją neįkyriomis reklamomis, tokia padėtis gali greitai pasikeisti, o tuomet gali kilti ir problemų su informacijos visuotiniu prieinamumu. Dėl to Siva Vaidhyanathan siūlo kurti tarptautinę vyriausybių valdomą organizaciją, kuri panaudodama tas pačias technologijas kaip Google ar Wikipedia rūpintųsi, kad informacija tikrai būtų prieinama. Ir keisčiausia tai, kad jis nejuokauja, nes toks pasiūlymas skamba kaip priešingai nuomonei įrodyti skirta argumento, kad valstybė turi spręsti viešųjų gėrybių gamybos problemas, karikatūra. Čia galima prisiminti Bastiat analizę, kas būtų, jei vyriausybė kopijuodama privačius verslininkus bandytų organizuoti grūdų tiekimą iš Krymo, tik aišku informacinių technologijų srityje netikėti pokyčiai tokią organizaciją užkluptų dar greičiau.

Taigi garantijų, kad visa pasaulio informacija visada bus prieinama visiems, nėra. Bet jei informacijos apdorojimas toliau pigs, net jei Google neišgyvens, tikrai ateis laikas, kai kavinėje su puodeliu kavos nemokamai bus galima gauti visą viso pasaulio informaciją.

Selfish Reasons To Have More Kids

Neseniai baigiau skaityti B.Kaplano Selfish Reasons To Have More Kids, apie kurią jau rašiau (o čia Econtalk pokalbis su autoriumi). Tai puiki knyga. Visų pirma, ji nagrinėja vieną esminių gyvenimo ir pasaulio klausimų, ir pateikia naujos naudingos informacijos. Antra, visi pagrindiniai knygos teiginiai gerai apgalvoti ir pagrįsti rimtais šaltiniais. Skirtingai nei Kaplano kolegos ekonomistai, turiu nedidelių priekaištų kai kurių skyrių stiliui ir paprastumui (visgi knyga plačiajai visuomenei), nors didžioji dalis knygos įdomi ir lengvai suprantama. Bet grįžkim prie teiginių:

1. Žmonės nuo seno žino, kad vaikai būna panašūs į tėvus. Tačiau to priežastis gali būti tiek įgimti vaikų polinkiai ir gabumai, tiek tėvų auklėjimo ir elgesio su vaikais įtaka. Per paskutinius keliasdešimt metų pagaliau pavyko atskirai išanalizuoti šiuos du veiksnius. Pagrindinės priemonės dvi: įvaikintų vaikų tyrimai (jų didesnis nei atsitiktinis panašumas į įtėvius gali atsirasti tik dėl aplinkos veiksnių) ir dvynių tyrimai (identiški dvyniai turi praktiškai 100% vienodų genų, neidentiški dvyniai - apie 50%, todėl jei identiški dvyniai kuriuo nors bruožu maždaug dvigubai panašesni vienas į kitą nei neidentiški, galima įtarti, kas jis įgimtas). Tyrimus darę psichologai, kaip ir dauguma mokslininkų, norėjo pagrįsti savo to meto teorijas. Gavę stebinančius rezultatus, kai kurie jų nepublikuodavo, kiti publikuodavo, nors žinojo, kad užsitrauks kolegų pyktį ir susigadins karjerą, bet šiuo metu rezultatų pakankamai daug, kad būtų galima neabejoti bendra išvada. O išvada tokia:

jei vaiko tėvai yra normali šeima (pvz. tokia, kuriai įvaikinimo tarnybos leistų įsivaikinti), tėvų pastangos lavinti ir auklėti vaiką ir skirtingi auklėjimo metodai turi labai mažai įtakos tam, kas rūpi daugeliui tėvų: suaugusio vaiko tikėtinai gyvenimo trukmei ir sveikatai, intelektui, pajamoms ir padėčiai visuomenėje, charakterio bruožams ir pasitenkinimui gyvenimu.

Pvz. šešerių metų vaikas gali mokėti skaityti ir skaičiuoti arba ne, priklausomai nuo to, kaip bus lavinamas ir auklėjimas, ir tas gali atsispindėti tokio vaiko intelekto testų rezultatuose. Tačiau kai vaikui bus dvidešimt penkeri, auklėjimo ir lavinimo įtakos aptikti praktiškai neįmanoma (lyginant su pvz. hipotetiniu identišku dvyniu, kuris šešerių nemokėjo skaityti ir rašyti).

Yra ir keletas išimčių. Apibendrinęs tyrimų duomenis, Kaplanas prieina išvados, kad tėvų pastangos turi didelę įtaką suaugusių vaikų deklaruojamoms politinėms pažiūroms ir formaliai religijai, tačiau mažai įtakos tikriesiems įsitikinimams ir elgesiui (pvz. balsavimui rinkimuose ir tikėjimui reinkarnacija). Tėvai turi šiek tiek įtakos, kada mergaitės (bet ne berniukai) pradeda aktyvų seksualinį gyvenimą. Tėvai galbūt turi šiek tiek įtakos seksualinei orientacijai, pasitenkinimui vedybiniu gyvenimu, ir rūkymui bei narkotikų vartojimui, tačiau tik galbūt. Vienintelis nenuginčijamas dalykas, kuris priklauso nuo tėvų veiksmų - kaip vaikai atsimena savo vaikystę ir santykius su tėvais (atrodo savaime suprantama, bet mokslininkai tai patikrino).

Kai veiksnių įtaka maža, tyrimuose pasidaro svarbūs tokie dalykai kaip bendri dvynių tėvų genai (nes žmonės renkasi partnerius ne atsitiktinai), somatinės identiškų dvynių mutacijos ir pan. Rezultatus šiek tiek galėtų pakoreguoti netiesinės kai kurių genų įtakos atradimas (pvz. jei dvi geno kopijos sustiprina kurį nors bruožą daugiau nei dvigubai lyginant su viena, arba atvirkščiai). Bet tyrimų tiek daug, ir rezultatai atrodo tokie vienareikšmiai, kad sunku įsivaizduoti, jog nauji tyrimai galėtų ką nors iš esmės pakeisti.

2. Iš pirmo teiginio Kaplanas daro išvadą, kad padorūs išsivysčiusių šalių tėvai turėtų atsipalaiduoti ir skirti daugiau dėmesio sau, užuot stengęsi, kad vaikas suvalgytų dar du šaukštus špinatų arba suspėtų į dar vieną būrelį. Kalbant konkrečiau, Kaplano patarimai tėvams tokie:

• kūdikius nuo 3 mėnesių amžiaus migdyti Ferberio metodu ir geriau išsimiegoti patiems. Kiekvienas kūdikis kitoks, bet kaip dažnai tėvai liks neišsimiegoję, nemaža dalimi priklauso nuo tėvų.
• nebijoti drausminti vaikų, kai jie elgiasi taip, kaip nedera geram bendrabučio kambariokui. Vaikams žalos tai tikrai nepadarys, o tėvams smarkiai palengvins gyvenimą.
• nesijaudinti dėl per televiziją matytų grėsmių vaikams. Pvz. tikimybė, kad aštuonių metų vaiką palikus namie ir išvažiavus į parduotuvę, plėšikai tuo metu įsilauš į namus, yra maždaug šimtą kartų mažesnė nei kad vaikas žus autoavarijoje pakeliui į parduotuvę. Vaikų pagrobimų statistika daugelyje šalių atrodo gana kraupiai, tačiau praktiškai visais atvejais tėvai ir giminaičiai grobia vaiką vieni iš kitų, o kita pusė kreipiasi į teisėsaugą.
• neversti vaiko daryti to, kas nepatinka nei vaikui, nei tėvams. Jei dukra nenori į baleto būrelį, visam pasauliui bus geriau, jei ji liks namie ir valandą pažiūrės televizorių.

3. Būdamas geras ekonomistas, Kaplanas pastebi, kad tie, kas sutinka su antru teiginiu, turėtų sutikti, kad jiems verta pagalvoti dar kartą, ar jie nenorėtų turėti daugiau vaikų. Yra žmonių, kurie nemato jokios naudos iš vaikų, ir todėl yra apsisprendę jų neturėti (ar bent jau taip sako). Visgi daugumai žmonių vaikai yra vienas iš didesnių gyvenimo džiaugsmų, ir jie su malonumu jų turėtų daugiau, jei ne visi vaikų auginimo rūpsečiai. Jeigu paaiškėja, kad tie rūpesčiai mažesni nei atrodė, logiška yra turėti daugiau vaikų.

Kaplanas visą skyrių paskiria įrodinėjimui, kad turėti daugiau vaikų nekenkia gamtai ir visuomenei, nors ir taip aišku, kad išsivysčiusiose šalyse vaikų gimsta per mažai. Ir nepraleidžia progos įkišti trigrašį apie metafizinį žmonių gebėjimą priimti priežasties neturinčius sprendimus, kurį jis vadina laisva valia, ir kuris anot jo yra viena pagrindinių skirtumų tarp identiškų dvynių priežasčių (man atrodo sakyti, kad identiški dvyniai skirtingi, nes turi laisvą valią, yra tas pats, kas sakyti, kad metus du vienodus kauliukus dažnai iškrinta nevienodas skaičius, nes kauliukai turi laisvą valią). Užtat devintas chat'o formatu parašytas skyrius labai gerai apibendrina knygos esmę. Jei pradėsite skaityti šią knygą ir norėsis ją atidėti į šalį, nepatingėkite atsiversti bent jau devinto skyriaus.

Sekmadienio skaitiniai: Consciousness Explained

D.Dennett'o knyga Consciousness Explained parašyta prieš 20 metų, ir susijusi su itin dinamiškai besivystančia mokslo sritimi, tačiau ją skaityti dabar vis dar labai įdomu, ir tai daug ką pasako. Dennett'as yra iš tų filosofų, kurie bando patikti skaitytojui ne tiek parodydami savo išsilavinimą (nors tas irgi jaučiasi), bet stengdamiesi jį sudominti, kas nėra lengva, nes knyga ilga ir bando nagrinėti daug sudėtingų klausimų. Į blogo įrašą suspausta knygos pagrindinė mintis tokia:

• Dennett'as kritikuoja anot jo tradicinį sąmonės modelį (labiau metaforą negu tikslų aprašymą) - nuo Dekarto laikų žinomą "centrinį teatrą" (pagal Dekartą vadinamą "Cartesian theatre"), kuriame veikėjai - jutimo organų gauta informacija, mintys ir jausmai - pasirodo "publikai" - mistiniam centriniam sąmonės komitetui, kuris viską valdo, nors yra neaišku kas ir neaišku kaip atrodo.
• kaip "centrinio teatro" alternatyvą Dennett'as siūlo "daugelio juodraščių" (multiple drafts) modelį, pagal kurį sąmonė sudaryta iš daugybės lygiagrečiai smegenyse vykstančių ir tarpusavyje konkuruojančių procesų (ar jų koalicijų). Nugalėjęs procesas gauna priėjimą prie input ir output įrenginių, pvz. formuluojant ką pasakyti (arba parašyti bloge), iš daugelio variantų galų gale nugali vienas (nors rašant pralaimėjusieji turi daugiau šansų, nes gali paredaguoti pradinį tekstą). Žmogaus asmenybė ("savasis aš") nėra smegenyse gyvenantis homunkulas, o tik abstrakcija, kurią Dennett'as vadina "center of personal narrative gravity". Taigi gyvo žmogaus asmenybė yra tikresnė nei Šerlokas Holmsas (nes "gyvena" konkrečiame biologiniame organizme), bet kartu yra į jį labai panaši - ir vienas ir kitas yra informacijos apie žmogų rinkinys, tik truputį skiriasi informacijos laikmenos ir detalumas (be to, Šerloką Holmsą sukūrė žmogus, o žmogaus asmenybę nemaža dalimi sukuria įgimti mechanizmai). 

Mes sugrįžom

Nyazoffui baigėsi kadencija, o kiti kolektyvo nariai turi įvairių įsipareigojimų, bet Nematoma ranka niekur nedingo, tik kartais ją sunkiau pastebėti, o kartais lengviau. Kita gera nelabai nauja naujiena - sugrįžo ir mūsų gerbiamas S.Sumneris. Likite prisijungę.