Kodėl ECB klysta

Visa Europa jau savaitę aptarinėja ECB užuominas apie numatomą palūkanų normų padidinimą. Apie monetarinę politiką rašėme jau daug, bet dabar gera proga dar kartą viską apibendrinti.

Pradiniame makroekonomikos kurse kartais sakoma, ir jį atsimenantys žurnalistai mėgsta kartoti, kad centrinis bankas valdo ekonomiką keisdamas skolinimosi kaštus: mažesnės palūkanų normos skatina investuoti ir vartoti, ir taip stimuliuoja ekonomiką, o didesnės - priešingai. Iš tikrųjų centrinis bankas didindamas pinigų kiekį gali sumažinti tik trumpalaikes palūkanų normas, o dėl padidėjusių infliacijos lūkesčių ilgalaikės palūkanų normos padidės, taigi atsekti "skolinimosi kaštų" įtaką ekonomikai ne taip paprasta.

Makroekonomikos kurse pažengusiems sakoma, kad centrinis bankas turi infliacijos taikinį, t.y. stengiasi, kad per ilgesnį laikotarpį infliacija nenukryptų nuo užsibrėžto tikslo, pvz. 2% per metus. Trumpalaikes palūkanų normas centriniai bankai naudoja tik kaip matą, kuriuo matuoja, kiek smarkiai jie ketina padidinti arba sumažinti pinigų kiekį, nes patį pinigų kiekį sunkiau pamatuoti. Centriniai bankai infliacijos taikinio siekia tarsi vairuotų tanklaivį ar didelį lėktuvą: jie atsargiais judesiais bando atlikti posūkį, bet iš anksto ne visada žino, kiek kartų reikės kartoti judesį, kol infliacija pasisuks norima kryptimi. Jie tikrai neturi tikslo išlaikyti kuo mažesnes trumpalaikes palūkanų normas, tokias kaip pusės metų EURIBOR, su kuriomis susietos daugelio europiečių būsto paskolos, ir kurių vidutinis dydis per ilgesnį periodą vis tiek priklauso tik nuo infliacijos ir "realių veiksnių", t.y. žmonių polinkio taupyti ir vartoti skolon bei verslininkų gebėjimo rasti pelningų projektų.

Monetarinės ekonomikos srityje dirbantys mokslinkai jau senokai žino, kad infliacijos taikinio naudojimas turi porą trūkumų, vienas iš kurių - neatsparumas klaidoms. Kartą suklydus ir pasiekus pvz. per mažą infliaciją, norint, kad ekonomika nepatirtų "stabdančio" poveikio, reikia sąmoningai viršyti taikinį. Kadangi centriniai bankai infliaciją laiko savo "veiklos kokybės" rodikliu, jie nėra suinteresuoti užsiimti tokiu klaidos taisymu, ir tai smarkiai pristabdė ekonomikos atsigavimą 2009 metais.

Minėtuose Woodford'o ir kolegų straipsniuose kaip geresnė alternatyva infliacijos taikiniui siūlomas kainų lygio taikinys, neturintis šio trūkumo. Jeigu centrinis bankas siekia tam tikro prekių krepšelio svertinio kainų vidurkio, ir vieną periodą nepasiseka pataikyti į taikinį, vėlesniame periode tenka "atsigriebti".

Deja, tiek infliacijos, tiek kainų lygio taikinys turi kitą trūkumą. Kainos ir infliacija priklauso ne tik nuo monetarinės politikos, bet ir nuo "realių veiksnių". Pvz. naftos ir maisto kainoms nemažai įtakos turi ekonominės padėties pokyčiai Kinijoje, Indijoje ir Afrikoje, o taip pat įvykiai Artimuosiuose Rytuose. Kainų augimas gali būti ekonomikos atsigavimo ženklas - tada padidinti palūkanų normą (t.y. sumažinti pinigų kiekį) yra normalus nekenksmingas monetarinės politikos veiksmas. Bet kainos gali išaugti ir dėl realių veiksnių. Ir, kaip dabar, tai gali nutikti krizės metu, esant ~10% nedarbo lygiui. "Stabdanti" monetarinė politika tokiu atveju tik sulėtinti atsigavimą. Bet infliacijos arba kainų lygio taikinio besilaikantis centrinis bankas abiem atvejais elgsis vienodai.

Šią problemą išspręsti galima naudojant nominalaus BVP taikinį. Jei kainos auga dėl realių veiksnių, jį naudojant realus BVP gali smarkiai neišaugti, bet jis bent jau nebus priverstas mažėti. O jei kainos auga dėl ekonomikos atsigavimo, nominalaus BVP taikinys padės suvaldyti tą augimą ne blogiau už infliacijos taikinį. Tiesa, nominalaus BVP taikinys turi trūkumą, dėl kurio prastai tinka mažoms šalims: jei vienoje ūkio šakoje įvyko kas nors netikėto, pvz. smarkiai išaugo eksportas, naudojant nominalaus BVP taikinį galima pakenkti kitoms ūkio šakoms. Bet Eurozonai NBVP taikinys puikiai tiktų.

Gali atrodyti, kad taikinio turėjimas tik be reikalo suvaržo centrinio banko veiksmus. Bet didelėms centralizuotai valdomoms organizacijoms sunku kitaip koordinuoti savo veiklą. Net policija turi nusikaltimų išaiškinimo rodiklius, ir nors dėl to kartais nepagarbiai elgiasi su nukentėjusiais, galima tik su pasibaisėjimu įsivaizduoti, į ką būtų panašus jų darbas, jei tų rodiklių nebūtų.

Kol kas maža vilčių, kad ECB atsisakys savo netobulo infliacijos taikinio. Eurozonos valstybių ekonomikos atsigavimui tai nieko gero nežada. Galima nebent pasidžiaugti, kad prieš porą metų tokius centrinių bankų veiksmus kritikavo praktiškai vienas S.Sumneris, o dabar - daug komentatorių iš skirtingų politinio spektro pusių. Jei tokia tendencija išliks, per kitą krizę bus daug lengviau.