Ar viską galima išmatuoti pinigais

D.Friedmanas knygoje Hidden Order rašė, kad kai kas kaltina ekonomistus galvojant, kad viską galima išmatuoti pinigais. Iš tikrųjų ekonomistai galvoja dar keisčiau - kad bet ką galima išmatuoti bet kuo. Būtent tokia prielaida yra indifference kreivių esmė. Tiesa, tiems, kas vaikystėje matė filmuką, kaip papūga su beždžione matavo smauglį, ši mintis gali neatrodyti tokia keista.

Bankų ir finansinė architektūra

S.Sumneris yra radęs įdomią paralelę tarp bankų ir finansinės architektūros.

Iš JAV XX a. pirmoje pusėje statytų pastatų, vieni iš gražiausių (pvz. čia ir čia) yra bankų pastatai. Tais laikais nebuvo indėlių draudimo, todėl pastato grožis buvo vienas iš signalų klientams, kad bankas savo ilgalaikes perspektyvas vertina gerai.

XX a. pirmos pusės Didžioji krizė buvo žymiai didesnė nei dabartinė, bet JAV bankinė sistema išliko funkcionuojanti. Problemų buvo, bet daugiausia dėl to, kad įstatymais buvo apribotos bankų galimybės plėstis, todėl dauguma bankų buvo itin maži ir nediversifikuoti. Tuo tarpu dabartinei bankų sistemai buvo iškilęs rimtas pavojus nuo palyginus nedidelės krizės. S.Sumneris dėl to iš dalies kaltina indėlių draudimą. Anot jo, bankinė sistema su indėlių draudimu yra ekvivalenti sistemai, kai visus indėlius iš žmonių priima vyriausybė ir perskolina juos bankams pati prisiimdama visą riziką. Sumneris siūlo, kad draudimas kompensuotų tik 90% indėlio sumos pradedant pirmu centu. Taip iš vienos pusės būtų apsaugoti žlungančių bankų indėlininkai, nes prarastų tik 10% santaupų, o iš kitos - bankams iškiltų grėsmė, kad indėlininkai pabėgs, todėl jie atsargiau elgtųsi investuodami lengvai gautus pinigus.

Klasės teorijos iki Markso

Pažanga vyksta stepas po stepo. Dažnai mes pamirštam, kad daugybė įvairių mąstytojų ir rašytojų yra mąstę ir rašę apie tą patį, ir kaip dažnai naujos idėjos yra tik nauji senų idėjų rinkiniai. Pvz. Aristotelis keturis elementus pasiskolino iš Empedoklio, kuris turbūt pasiskolino iš ko nors kito, nors galėjo ir pats sugalvoti, nes buvo smarkiai trenktas. O A.Smitas nematomą ranką pasiskolino iš Nicholo Juokingu Pilnu Vardu Barbono, o be to prancūzai nepriklausomai sumąstė viską tą patį ir dar geriau.

D.Hart'as vienoje paskaitoje panašiai pasakojo apie klasės teorijas. Panašiai į tai ką jis pasakoja parašyta čia.

Viena esminių minčių, kurią pakartoja keliasdešimt skirtingų filosofų - kad žmones galima suskirstyti į tuos, kurie savo darbu sukuria turtą, ir tuos, kurie bando jį pasisavinti. Pasisavinti turtą bando visų pirma militaristai, valdžia ir aparatas, bet taip pat ir prie valdžios prisitrynę verslininkai, kurie apriboja konkurenciją ir pakelia kainas paprastiems darbo žmonėms. Tik Marksas eilinį kartą nesuprato ir apvertė viską aukštyn kojom.

Toje pačioje paskaitoje dar buvo nukrypimas apie Madame de Staël, kuri pati buvo rašytoja ir filosofė, ir turėjo vilą Ženevoje, o taip pat tikslą permiegoti su kiekvienu klasikiniu liberalu Europoje. Kadangi Prancūzijoje daug mąstytojų turėjo problemų su Napoleono režimu, tai Madame de Staël viloje nuolat buvo daug svečių ir tai labai pagreitino klasikinio liberalizmo idėjų plitimą XIX a. pradžioje.

Populiariausias ekonomikos blogeris Cowenas yra slaptas austrų ekonominės mokyklos narys

Tyler Cowen turi patį populiariausią ekonomikos blogą Marginal Revolution, rašo strapsnius į New York Times, profesoriauja George Mason University, bei parašė naują visų giriamą ekonomikos vadovėlį. Tik pažvelgus giliau paaiškėja, kad Cowenas turi didelių nukrypimų nuo šiuolaikinės makroekonomikos konsensuso, pasireiškiančių polinkiu į austrų ekonomines teorijas. Jau rašiau apie tai, kaip Cowenas išpranašavo krizę, naudodamasis austrų teorijomis. Neseniai Cowenas parašė straipsnį apie dabartinės krizės priežastis. Nors straipsnis iš esmės remiasi austrų verslo ciklo teorija, Cowenas tai straipsnyje nutyli. Kadangi formulių vengiantys austrai nepopuliarūs, vietoj jų Cowenas cituoja Fisher Black, ekonomistą, kuris išgarsėjo savo matematinėmis formulėmis.

Apie religijos ekonomiką

L.Iannaccone iš GMU specializuojasi religijos ekonomikoje. Pora iš kažkur nugriebtų jo minčių:
1. JAV pagal religingumą gerokai lenkia kitas išsivysčiusias valstybes. Pagrindinė to priežastis yra kad JAV tarp įvairių krikščionybės (ir kitų religijų) atmainų vyko nuolatinė konkurencija dėl parapijiečių, o pvz. Europoje daugumoje valstybių katalikybė arba kuri nors protestantizmo atmaina turėjo praktiškai monopolinę padėtį. Ten, kur religija buvo valstybinė, pvz. Švedijoje, bažnyčios labiausiai apsileido ir prarado daugiausia narių.
2. Dauguma religijų žmonėms suteikia tam tikrų viešųjų paslaugų, kartais netgi labai vertingų, pvz. neformalų kolektyvinį nedarbo draudimą, nekalbant jau apie įvairias kolektyvinio pasilinksminimo rūšis. Dėl to joms nėra naudinga priimti kiekvieną norintį, netgi priešingai - reikia filtravimo mechanizmo, kad per didelis vartotojų skaičius nesugadintų paslaugų kokybės. Filtravimo mechanizmas gali būti ir apeigos, ir įvairūs draudimai (pvz. ikivedybinio sekso arba dirbti šeštadieniais), ir reikalavimas dirbti misionieriaus darbą (pvz. mormonų). Dėl to kartais susidaro paradoksali padėtis, kai didesnius apribojimus nariams keliančios religinės bendruomenės yra sėkmingesnės, nes sugeba efektyviau apriboti netinkamų žmonių dalyvavimą ir pagerinti paslaugų kokybę.

Kiek pamenu, L.Iannaccone pats yra religingas, todėl ignoruoja pagrindinį filtravimo mechanizmą - įsipareigojimą ne tik šnekėti, bet ir tikėti, kad pasaulį per septyniolika sekundžių iš šokolado nulipdė du didžiuliai rožiniai kiškiai (jeigu ko nors nepainioju).

Truputis Dilbertų

Dilberto principas sako, kad kompetentingi darbuotojai nepaaukštinami, nes nebus kas dirba jų darbą. O čia keletas man patikusių komiksų apie Dilbertą: apie investavimo konsultantus, apie valdymo konsultantus ir apie asmeninius tikslus.

Apie vulgarius keinsistus

Dažnai girdimi argumentai prieš fiskalinį stimuliavimą (didinant vyriausybės išlaidas, o ne mažinant mokesčius) yra trys:

1. Rikardo ekvivalentumas. Jei vyriausybė skolinasi pinigus, ji kažkada didins mokesčius, todėl didinant vyriausybės išlaidas bendras vartojimas gali (daug) nepadidėti, nes papildomi pinigai bus sutaupyti, kad būtų iš ko paskui sumokėti mokesčius.

2. Neigiami mokesčių didinimo padariniai - mokesčiai skatina mažiau užsiimti apmokestinama veikla, o apmokestinama paprastai darbas, verslas, vartojimas ir kiti geri dalykai.

3. Pinigų iššvaistymas. Pagal M.Friedmano pinigų panaudojimo dėsnį, mažiausiai efektyviai panaudojami svetimi pinigai svetimoms reikmėms.

Kaip pastebi S.Sumneris, atrodo visi jau pamiršo, kad naujosios keinsistinės makroekonomikos šalininkai fiskalinio stimuliavimo buvo atsisakę dėl visai kitos priežasties. Jeigu centrinis bankas laikosi pasižadėjimo siekti užsibrėžto taikinio (infliacijos arba NBVP), fiskalinis stimuliavimas negali turėti jokio poveikio, nes monetarinė politika jį kompensuos. Pvz. jei taikinys yra 2% infliacija, o fiskalinio stimuliavimo priemonėmis bandoma padidinti vartojimą ir infliaciją, centrinis bankas kompensuos tai atitinkamai sumažindamas pinigų pasiūlą. Apie tai kažkada rašė P.Krugmanas, to nesuprantančius pavadinęs vulgariais keinsistais.