Apie gerumą, laukinius gyvūnus ir laukinį kapitalizmą

Čia D.Berreby (atrodo jis turi visai įdomų blogą) šnekasi su primatologu F. de Waal'iu, neseniai parašiusiu knygą Age of Empathy.

F. de Waal'is sako, kad gerumas yra būdingas ne tik žmonėms, bet ir kitiems žinduoliams. Net ir pelės jaučia stresą, kai mato, kad pažįstamoms pelėms skauda (nors dėl nepažįstamų pelių nesinervina). Daugelis bandomis gyvenančių gyvūnų bėgdami sulėtina tempą, jei reikia palaukti sužeisto bandos nario. O šimpanzė zoologijos sode vieną kartą išgelbėjo su virve vos nepasismaugusį jauniklį.

Dėl to de Waal'iui nepatinka, kai žmogiškumas ir žvėriškumas laikomi antonimais. Yra paplitusi nuomonė, kad žmonės savo geresne nei gyvūnų siela ir protu įveikia žemą žvėrišką prigimtį, ir dėl to yra geri. De Waal'is sako, kaip bombonešių lakūnai turėdavo daryti atvirkščiai - protu ir meile tėvynei įveikti savo natūralų gailestį priešo žmonėms. Nacistinėje Vokietijoje iki karo populiari propagandos kryptis buvo smerkti tuos, kurie pasiduoda savo natūraliems žemesniems jausmams ir gailisi žydų. O šių laikų Izraelyje ministrui teko teisintis, kai jam nevalingai išsprūdo užuojauta palestinietei senutei.

Toliau de Waal'is nuklysta analogijų tarp biologijos ir ekonomikos klystkeliais, dar keistesniais už tuos, apie kuriuos jau esu rašęs. Jis sako, kad kapitalizmas yra bloga sistema, nes jis pagrįstas savanaudiškumu, taigi nukreiptas prieš geranorišką žmogaus prigimtį, kaip ir strateginių bombonešių naudojimas. Net jei De Waal'is yra skaitęs tik populiariausią A.Smito citatą, vis tiek keista, kad sugebėjo ją suprasti lygiai atvirkščiai. Kapitalizmas tuo ir yra nuostabus, kad sugeba savanaudiškumą nukreipti gėrio kūrimui, nes vien įgimto žmonių gerumo tam tikrai neužtektų.

Sekmadienio skaitiniai: kunigai prieš devalvaciją

Vyriausiojo kunigo Onijo valdymo metu šventojo miesto gyventojai patyrė visapusišką ramybę ir tobulai laikėsi įstatymų, nes jis buvo pamaldus žmogus ir neapkentė visko, kas pikta. Būdavo, kad dažnai net karaliai pagerbdavo tą Vietą, paaukodami Šventyklos garbei brangias dovanas. Iš tikrųjų Azijos karalius Seleukas iš savo pajamų padengė visas išlaidas, susijusias su aukų liturgija.
Bet Simonas, žmogus iš Bilgos klano, kuris buvo paskirtas Šventyklos valdytoju, susikirto su vyriausiuoju kunigu dėl miesto prekyvietės priežiūros. Neįstengdamas Onijo nugalėti, jis nuvyko pas Tarsėjo sūnų Apolonijų, tuo metu buvusį Koile-Sirijos ir Finikijos valdytoją, ir pranešė jam, kad iždas Jeruzalėje yra taip kupinas neapsakomų turtų, jog neįmanoma jų suskaičiuoti. Tos lėšos, jis sakė, nebuvo duotos kaip atnašos į aukų sąskaitą, užtat esą galima padaryti taip, kad jos visos atitektų karaliui.

Heliodoro žygis

Lankydamasis pas karalių, Apolonijus papasakojo jam, kas buvo pranešta apie pinigus. Karalius, parinkęs savo reikalų tvarkytoją Heliodorą, pasiuntė jį su įsakymu paimti anksčiau minėtus turtus. Taigi Heliodoras tuojau pat leidosi į kelionę tariamai apžiūrėti Koile-Sirijos ir Finikijos miestų, bet iš tikrųjų turėdamas mintyje įvykdyti jam duotą karaliaus užduotį. Atvykusį į Jeruzalę jį šiltai sutiko vyriausiasis kunigas ir miestas. Tada jis papasakojo jiems apie pranešimą, pareiškė savo atvykimo tikslą ir teiravosi, ar tokia iš tikrųjų yra padėtis. Vyriausiasis kunigas paaiškino, kad dalis pinigų yra indėliai, skirti našlėms bei našlaičiams, ir dalis yra nuosavybė Tobijo sūnaus Hirkano, žmogaus, užimančio labai aukštą vietą. Priešingai nedorojo Simono šmeižtams, iš viso keturi šimtai sidabrinių talentų ir du šimtai auksinių. Jis pridūrė, kad indėlininkai buvo pasitikį Vietos šventumu, visame pasaulyje gerbiamos Šventyklos orumu ir neliečiamumu. Sulaužyti jų pasitikėjimą apgaule, jis sakė, negalima net pagalvoti. Bet Heliodoras, elgdamasis pagal jam duotus karaliaus įsakymus, griežtai pareiškė, kad pinigai turi būti nusavinti karaliaus iždo naudai. Nustatęs tam tikslui dieną, jis įėjo į Šventyklą tų lėšų pamatyti.

Žmonės meldžiasi už Šventyklą

Visas miestas buvo klaiko priblokštas. Kunigai gulėjo kniūbsčia prieš aukurą su savo kunigiškais apdarais ir garsiai maldavo Dangų, davusį indėlių įstatymą, kad išsaugotų juos tiems, kurie buvo juos pasidėję. Vyriausiojo kunigo išvaizda pervėrė širdį kiekvienam jį pamačiusiam, nes jo veido išraiška ir spalva atspindėjo jo dvasinį skausmą. Baimė ir šiurpas buvo jį taip apėmę, kad jam drebėjo visas kūnas. Visiems, jį matantiems, buvo aiškus jo širdies skausmas. O žmonės iš savo namų skubėjo būriuotis bendrai maldai, nes šventajai Vietai grėsė pavojus būti išniekintai. Moterys, po krūtine apsijuosusios ašutine, užpildė gatves. Kai kurios mergaitės, laikomos namuose, subėgo prie vartų, kitos prie miesto sienų, o dar kitos žiūrėjo pro langus. Keldamos į dangų rankas, jos siuntė prašymo maldą. Buvo gaila žiūrėti į žmones, besibūriuojančius pulti kniūbsčia maldai, ir vyriausiąjį kunigą, ištiktą didžio skausmo.
Pagalba iš Dangaus

Jiems maldaujant visagalį VIEŠPATĮ išsaugoti nepaliestus indėlius tiems, kurie pasitikėdami buvo juos pasidėję, Heliodoras ėmėsi vykdyti savo užduotį. Bet vos jam su asmens sargyba atėjus prie iždo, dvasių VIEŠPATS, turintis visą valdžią, pasireiškė tokiu pribloškiančiu būdu, kad visi, išdrįsę lydėti Heliodorą, buvo Dievo galybės apstulbinti. Apimti klaiko, jie sukniubo. Iš tikrųjų jiems pasirodė žirgas, dengtas prabangia gūnia, su šiurpą keliančiu raiteliu. Puldamas piestu tarsi pašėlęs, žirgas užgavo savo priešakinėmis kanopomis Heliodorą. Pats raitelis atrodė vilkįs auksine apranga. Heliodorui pasirodė tuo pačiu metu ir du jauni vyrai, nepaprastai stiprūs, nuostabiai žvalūs ir prabangiai apsirengę. Atsistoję jam prie šonų, be perstojo jį plakė, ištikdami jį daugeliu smūgių. Staiga jis sukniubo ant žemės ir paskendo didelėje tamsoje. Jo vyrai, pakėlę jį, paguldė ant neštuvų. Taigi žmogus, ką tik įkėlęs koją į šį iždą su didžia palyda ir asmens sargyba, buvo nešamas laukan bejėgis net sau padėti. Visi aiškiai patyrė begalinę Dievo galybę!
Heliodorui gulint Dievo galybės parblokštam, žado netekusiam ir be vilties išgyti, žydai šlovino VIEŠPATĮ, stebuklingai išaukštinusį savo šventąją Buveinę. Šventykla, ką tik prieš tai buvusi kupina baimės ir sąmyšio, dabar prisipildė džiaugsmo ir linksmybės, visagaliam VIEŠPAČIUI aiškiai apsireiškus.

2 Mak 3

Dienos citata: baudžiava Rusijoje

As Krugman summarizes Domar's main point: "Domar was motivated by his knowledge of Russian history. Serfdom in Russia, he knew, wasn't an institution that dated back to the Dark Ages. Instead, it was mainly a 16th-century creation, contemporaneous with the beginning of the great Russian expansion into the steppes. Why? He came up with a simple yet powerful insight: there's no point in enslaving or enserfing a man unless the wage you would have to pay him if he was free is substantially above the cost of feeding, housing, and clothing him. Imagine a pre-industrial society where population is pressing on limited land supplies, and the marginal product of labor - and hence the real wage rate under competitive conditions - is barely at subsistence. In that case, why bother establishing property rights in human beings? It costs no more to hire a free worker than to feed an indentured laborer. Indeed, by 1300 - with Europe very much a Malthusian society - serfdom had withered away from lack of interest. But now suppose that for some reason land becomes abundant, and labor scarce. Then competition among landowners will tend to push up wages of free workers, and the ruling class will try, if it can, to pin peasants down and prevent them from bargaining for a higher standard of living. In Russia, it was all about gunpowder: suddenly steppe nomads were no longer so formidable, and the rich lands of the Ukraine were open for settlement. Serfdom was an effort to keep peasants from taking advantage of this situation. (And if I've got it right, those who were venturesome enough to run away and set up outside the system became Cossacks.) Meanwhile, the New World opened in the west. Sure enough, the colonizing powers tried various forms of indentured servitude - making serfs of the Indians in Spanish territories, bringing over indentured servants in Virginia. But eventually they hit on a 'better' solution, from their point of view: importing slaves from Africa..."

Raibumynai

Prieš Rotšildus buvo Fugeriai

W. Buffett'o metinis pranešimas

Protokolas

200 metų aukso kainų statistikos

Vergovės formos

Bogini Matka z Çatalhöyük (Turcja), neolit (ok. 6000-5500 pne.), obecnie w Muzeum Cywilizacji Anatolijskich w Ankarze;

Apie prekybą vaikais kaip lėlėmis

Laisvės šalininkai dažnai pasisako už prostitucijos, narkotikų ir azartinių lošimų legalizavimą, motyvuodami tuo, kad jei kai kurie žmonės nori tas prekes ir paslaugas pirkti, niekas neturi teisės jiems trukdyti. Jų oponentai kartais atsako, kad šios prekės ir paslaugos yra ne tik pirkėjo ir pardavėjo, bet ir kitų žmonių (visų pirma pirkėjų šeimų) reikalas, todėl laisva rinka nebūtinai užtikrins optimalų rezultatą. Tačiau net radikalūs laisvės šalininkai retai pasisako už legalizavimą dar vienoje rinkoje, kur suvaržymai daro žalą praktiškai visoms suinteresuotoms pusėms. Tai prekybos tėvystės teisėmis rinka. Tiesa, yra ir išimčių, ir visai nenuostabu, kad išimtis yra GMU ekonomistas Braienas Kaplanas, apie tai parašęs čia.

Svarbu priminti, kad vergija civilizuotose šalyse uždrausta, ir net vaikai tėvams nuosavybės teise nepriklauso. Tėvams priklauso tėvystės teisės, su kuriomis yra susieta nemažai pareigų. Tėvystės teisių perleidimas yra juridiškai įmanomas, bet pinigų mokėjimas ir atsilyginimas bet kokia forma draudžiamas, o visa su tėvystės teisių perdavimu susijusi teisinė bazė orientuota galimo pardavimo prevenciją, pavyzdžiui Lietuvoje apskritai neįmanoma įsivaikinti iki 3 mėnesių amžiaus kūdikių. Teisės aktuose mėgstama pabrėžti, kad visa tai skirta apginti "geriausiems vaiko interesams". Tačiau įvaikinimo procedūra ilga ir pilna biurokratijos, todėl net tų vaikų, kurie galiausiai sėkmingai įvaikinami, interesai neišvengiamai nukenčia. Dar liūdniau, kad vaikai, kuriuos galima įvaikinti, išsivysčiusiose šalyse (ir Lietuvoje) yra tapę deficitu. Dėl to nevaisingos ir genetinių problemų turinčios poros dažniausiai taip ir negauna progos įsivaikinti. Iš kitos pusės, vaikai, kuriuos tos poros galėtų įsivaikinti, arba iš viso negimsta, arba gyvena su savo asocialiais tėvais ir giminaičiais.

Vienas iš prieštaravimų, kodėl negalima pardavinėti tėvystės teisių, atrodo yra toks, kad už pinigus įsivaikinti vaikus gali įvairūs iškrypėliai ir maniakai. Kaip rašo B.Kaplanas, kovoti su tuo uždraudžiant parduoti tėvystės teises yra panašu kaip kovoti su vairavimu išgėrus uždraudžiant vairuoti. Galima sugalvoti ir kitų prieštaravimų, pvz. kas bus, jei įvaikintą vaiką po dienos naujieji tėvai užsinorės grąžinti, bet tą išspręsti vėlgi galima ne tik visiško draudimo keliu. Realybėje, kaip pastebi ir B.Kaplanas, vaikus įsivaikinti paprastai trokšta poros, kurios būtų bent vienu standartiniu nuokrypiu geresni tėvai už tuos, kuriuos gandras aplanko natūraliu būdu. Dėl to tėvystės teisių pardavimo draudimas toli gražu neatitinka geriausių vaiko interesų, jau nekalbant apie potencialių pirkėjų ir pardavėjų interesus.

NematomaRanka.lt blogui jau šeši mėnesiai

Nematomos rankos blogas jau švenčia kuklią savo šešerių mėnesių egzistavimo sukaktį. Ta proga kviečiame skaitytojus šio įrašo komentarų skiltyje papasakoti apie save, išreikšti savo pageidavimus blogui, arba atsakyti į klausimą, ar Lietuvoje krizė jau baigėsi/baigsis šiemet/baigsis dar vėliau?

Kredito krizė - Feni, Fredis, Graikija ir paramnezija

Krizė šiuo metu labai siautėja Graikijoje. Ten matome tam tikrą paramneziją, kas išvertus iš graikų kalbos reiškia deja-vu. Vyksta investuotojų į Graikijos obligacijas gąsdinimas, labai panašus į gąsdinimą, vykusį 2008 metų viduryje Amerikoje. Tada buvo sunerimę investuotojai, įkišę savo pinigus į Fenį ir Fredį (Feni ir Fredis yra Amerikos būsto subsidijavimo kvazivalstybinės agentūros). Tada JAV finansų vadas Paulsonas pareiškė Kongresui - man reikia papildomų įgaliojimų Feni ir Fredžio gelbėjimui. Šie įgaliojimai bus tarsi granatsvaidis kuriuo aš įkvėpsiu drąsos investuotojams, bėgantiems nuo Feni ir Fredžio. Kadangi investuotojai granatsvaidžio išvaizdos išsigąs, jo faktiškai panaudoti net nereikės.
Panašiai vyksta ir dabar Graikijoje. Pradėjus drebėti investuotojų į Graikijos obligacijas kinkoms, Europa irgi sukūrė planą-ginklą, kuriuo prireikus sugrąžins Graikijos skoloms prekinę išvaizdą. Kad spekuliantai labiau bijotų, plano detalės slepiamos.
Kas bus toliau? Prisiminkime, kad Amerikoje investuotojai ginklo išvaizdos neišsigando, ir galų gale Fenę ir Fredį teko nacionalizuoti. Panašu, kad ir dabar investuotojai gali pareikalauti Graikijos gelbėjimo plano faktinio įgyvendinimo.