Apie prekybą vaikais kaip lėlėmis

Laisvės šalininkai dažnai pasisako už prostitucijos, narkotikų ir azartinių lošimų legalizavimą, motyvuodami tuo, kad jei kai kurie žmonės nori tas prekes ir paslaugas pirkti, niekas neturi teisės jiems trukdyti. Jų oponentai kartais atsako, kad šios prekės ir paslaugos yra ne tik pirkėjo ir pardavėjo, bet ir kitų žmonių (visų pirma pirkėjų šeimų) reikalas, todėl laisva rinka nebūtinai užtikrins optimalų rezultatą. Tačiau net radikalūs laisvės šalininkai retai pasisako už legalizavimą dar vienoje rinkoje, kur suvaržymai daro žalą praktiškai visoms suinteresuotoms pusėms. Tai prekybos tėvystės teisėmis rinka. Tiesa, yra ir išimčių, ir visai nenuostabu, kad išimtis yra GMU ekonomistas Braienas Kaplanas, apie tai parašęs čia.

Svarbu priminti, kad vergija civilizuotose šalyse uždrausta, ir net vaikai tėvams nuosavybės teise nepriklauso. Tėvams priklauso tėvystės teisės, su kuriomis yra susieta nemažai pareigų. Tėvystės teisių perleidimas yra juridiškai įmanomas, bet pinigų mokėjimas ir atsilyginimas bet kokia forma draudžiamas, o visa su tėvystės teisių perdavimu susijusi teisinė bazė orientuota galimo pardavimo prevenciją, pavyzdžiui Lietuvoje apskritai neįmanoma įsivaikinti iki 3 mėnesių amžiaus kūdikių. Teisės aktuose mėgstama pabrėžti, kad visa tai skirta apginti "geriausiems vaiko interesams". Tačiau įvaikinimo procedūra ilga ir pilna biurokratijos, todėl net tų vaikų, kurie galiausiai sėkmingai įvaikinami, interesai neišvengiamai nukenčia. Dar liūdniau, kad vaikai, kuriuos galima įvaikinti, išsivysčiusiose šalyse (ir Lietuvoje) yra tapę deficitu. Dėl to nevaisingos ir genetinių problemų turinčios poros dažniausiai taip ir negauna progos įsivaikinti. Iš kitos pusės, vaikai, kuriuos tos poros galėtų įsivaikinti, arba iš viso negimsta, arba gyvena su savo asocialiais tėvais ir giminaičiais.

Vienas iš prieštaravimų, kodėl negalima pardavinėti tėvystės teisių, atrodo yra toks, kad už pinigus įsivaikinti vaikus gali įvairūs iškrypėliai ir maniakai. Kaip rašo B.Kaplanas, kovoti su tuo uždraudžiant parduoti tėvystės teises yra panašu kaip kovoti su vairavimu išgėrus uždraudžiant vairuoti. Galima sugalvoti ir kitų prieštaravimų, pvz. kas bus, jei įvaikintą vaiką po dienos naujieji tėvai užsinorės grąžinti, bet tą išspręsti vėlgi galima ne tik visiško draudimo keliu. Realybėje, kaip pastebi ir B.Kaplanas, vaikus įsivaikinti paprastai trokšta poros, kurios būtų bent vienu standartiniu nuokrypiu geresni tėvai už tuos, kuriuos gandras aplanko natūraliu būdu. Dėl to tėvystės teisių pardavimo draudimas toli gražu neatitinka geriausių vaiko interesų, jau nekalbant apie potencialių pirkėjų ir pardavėjų interesus.