Kredito krizė - kas išgelbėjo latą nuo devalvacijos?

2008 m. lapkričio mėnesį Latvijai iškilo reali valstybės bankroto grėsmė, ir todėl lapkričio 21 d. Latvija kreipėsi pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą. Po nesėkmingo Argentinos gelbėjimo TVF turėjo tvirtą nuomonę - jei gresia totalinis valstybės bankrotas, reikia rinktis mažesnę blogybę - dalinį valstybės įsipareigojimų nevykdymą devalvuojant nacionalinę valiutą. Todėl 2008 m. gruodžio 7 d. daug kas nustebo, kai TVF paskelbė, kad vyksta derybos dėl Latvijos gelbėjimo plano išlaikant stabilų lato kursą.
Latviją išgelbėjo Europos Sąjunga. Nors TVF ir norėjo devalvuoti latą, prie Latvijos gelbėjimo prisidėjo ir ES su savo stipriu noru išlaikyti Latvijos valiutos stabilumą. Devalvacija eurobiurokratams yra keiksmažodis. Europos valstybės, istoriškai turėjusios stiprius pinigus, nemėgsta prisiminti senų atvejų, kai dėl silpnų valiutų devalvacijų sutrikdoma tarptautinė prekyba ir eksportas. Tuo tarpu tos Europos valstybės, kurios turėjo silpnesnius pinigus, prisimena savo devalvacijas kaip košmarą ir vis dar nepamiršta, kokios didelės palūkanos būdavo pas juos iki vieningo euro atsiradimo. Taigi, latviams paprasčiausiai pasisekė, kad visi eurobiurokratai palankiai žiūri į Latvijos pageidavimą išlaikyti stabilų lato kursą.

Apie mirusių žmonių nuosavybės teises

Ekonomistai mėgsta kalbėti apie nenumatytas pasekmes. Jei įstatymai apsunkina darbuotojų atleidimo procedūrą, darbdaviai stengiasi priimti tik tokius darbuotojus, kurių tikrai nereikės atleisti, o jauniems neturintiems patirties žmonėms tampa sunkiau susirasti darbą. Jei pardavėjams pradedamos mokėti premijos nuo pardavimų apimčių, jie gali stengtis apgaule ir nesąžiningumu padidinti trumpalaikį rezultatą, bet apgauti pirkėjai nebesugrįš ir nukentės prekės ženklo įvaizdis. Apie nenumatytas vaikų teisių gynimo pasekmes rašiau čia. O čia R.Hansonas rašo apie tai, kokias nenumatytas pasekmes sukelia prasta mirusių žmonių nuosavybės teisių apsauga.

Daugeliui žmonių nėra tas pats, kas bus po jų mirties. Kai kurie tikriausiai norėtų, kad jų turtas būtų investuotas ir kapitalo pajamos panaudojamos pvz. kokiems nors geriems darbams, už kuriuos ateities kartos būtų dėkingos. Dėl to jeigu jų nuosavybės teisės būtų gerbiamos ir pavyktų jas apsaugoti, po kelių šimtų metų dominuojantys žaidėjai kapitalo rinkoje būtų mirusių žmonių turto valdymo fondai, o palūkanų normos labai smarkiai sumažėtų. Tas būtų naudinga ne tik praeities ir dabarties, bet ir ateities kartoms, nes mažos palūkanų normos prailgintų ilgalaikių investicijų "laiko horizontą". Deja, realiame gyvenime mirusių žmonių galimybės apsaugoti savo turtą per ilgą laikotarpį yra nedidelės. Dauguma argumentų, kodėl mirusių žmonių turtą gyvieji gali panaudoti kaip tinkami remiasi dabartinės naudos skaičiavimu, ir neįvertina nenumatytų pasekmių - o būtent, kad sužlugdomi abipusiai naudingi kapitalo srautai tarp tolimų praeities ir ateities kartų.

Raibumynai

Didžioji depresija ir dabartinė krizė - grafikai

Pilipiniecziai buvo pataisę minas, tai kaip užėjo du batalijonai Californijos savanorių, juos isznesziojo po orą kaip muses.

Dešimt tezių apie Rusiją

Situacija Afganistane

Klasikinės muzikos (pseudo)etiketas

"Хранить чучхейский и национальный характер революции и строительства нового общества"

Raibumynai

Landsbergis nepriklausomybės akto nepavogė

Chodorkovskis apie Sistemą

Policija vs. 209

Užkalnis apie Euroviziją

Istorijos nesuklastosi?

Nauja interneto mada - ChatRoulette

Į ką panašūs teroristai

Niekam nepaslaptis, kad teroristais tampa neturtingi beraščiai jauni vyrai, nematantys ateities perspektyvų ir tikintys pasakomis apie 72 mergeles. Bet knygoje Superfreakonomics rašoma, kad empiriniai duomenys sako ką kita. Ištyrus kelis šimtus Hezbolah teroristų ir palestiniečių savižudžių, paaiškėjo, kad palyginus su vidutiniu Libano ir Palestinos gyventoju, teroristai rečiau būna iš neturtingų šeimų ir dažniau būna baigę bent vidurinę mokyklą. Kaip sako ekonomistas A.Krueger'is, terorizmas yra politinis aktas, ir teroristais tampantys žmonės panašiausi yra į tuos, kurie ... eina balsuoti.

Kuris labiau teisus: A.Smitas ar D.Ricardo?

Čia R.Robertsas visą valandą pats vienas kalba apie prekybą, bandydamas "ant pirštų" paaiškinti visą esmę.

Viena esminių A.Smito idėjų (kurią jis be abejo tik užrašė, o idėja buvo žinoma seniau) buvo apie masto ekonomiją. Gamykla, kuri parduoda savo produkciją 10 000 pirkėjų, gali įsigyti įrengimus, kurie smarkiai padidina vieno darbuotojo produktyvumą, lyginant su tuo, kai darbuotojas viską bando padaryti savo rankomis.

Viena esminių D.Ricardo idėjų buvo apie santykinį pranašumą. Jei Antanas medžioja penkis kartus geriau už Juozą, o maistą gamina tik tris kartus geriau, tai visiems apsimokės, jei Antanas tik medžios, ir pirks maisto gaminimo paslaugą iš Juozo.

Ekonomistai, šnekėdami apie prekybą, dažnai mini Ricardo, bet kartais nepelnytai pamiršta Smitą. Ekonomistas R.Frankas neseniai rašė, kad Nepale jo virėjas mokėjo ne tik gaminti maistą, bet ir taisyti batus, dengti stogus, skersti gyvulius ir daug kitų darbų, ir vis tiek per gyvenimą uždirbo mažiau nei tingus ir jokių įgūdžių neturintis amerikietis per vienerius metus. R.Frankui kilo klausimas "kodėl?", ir R.Robertsas į jį atsako, kad nors svarbu keletas dalykų, įskaitant pvz. nuosavybės teisių tvirtumą, svarbiausia yra rinkos, su kuria susijęs darbuotojas, dydis. Amerikietis yra kelis šimtus milijonų, jei ne kelis milijardus vartotojų jungiančios ekonomikos dalis, nuo kurios nepalietį gamta ir istorijos įvykiai iki šiol laiko izoliuotą. Tą verta prisiminti kitą kartą, kai užeis noras pasvajoti apie gyvenimą trobelėje prie miško, naminę duoną ir lininius marškinius.

Lietuvos ekonomika 2010 m. - vartojimo krizės pabaiga

Vartojimo krizė Lietuvoje pasibaigė. 2010 m. sausio mėnesį mažmeninės prekybos apyvarta (išsk. degalus ir automobilius) buvo trimis procentais mažesnė už 2007 m. sausio mėnesio apyvartą. Jau tris-keturis mėnesius iš eilės apyvarta stabilizavosi maždaug 2006 m. rudens lygyje. Nors litais matuojant krizė vartojimą nubloškė daugmaž keturiasdešimt mėnesių atgal, kadangi kainos dabar yra aukštesnės, vartotojų padėtis dabar yra gerokai blogesnė negu 2006 m rudenį.
Statistikos departamentas sako, kad apyvarta 2010 m. sausio mėn., palyginti su 2009 m. gruodžio mėn., pašalinus sezono įtaką padidėjo 7,2 procento. Šiuo teiginiu pastikėti negalima, nes tryliktųjų atlyginimų mokėjimas krizės metu pasikeitė, ir gruodžio sezoniškumas dabar yra visiškai kitoks nei prieš krizę.
Kas bus toliau? Anksčiau numatėme du Lietuvos ekonomikos tolesnio vystymosi scenarijus. Labiausiai tikėtina, kad vasario-balandžio mėnesį pradės ryškėti atsargūs mažmeninės prekybos atsigavimo ženklai, tačiau negalime atmesti galimybės, kad vartojimas taip ir liks užstrigęs 2006 m. rudens lygyje.