Raibumynai

Raganų medžioklė Afrikoje ir civilizuotame pasaulyje

Netikintys kunigai

Tikros muzikos mirtis? (ir dar)

Atsargiai! Klonuoti maisto produktai vis dar neuždrausti!

NK95 dvasinis tėvas

Račas apie vidinę devalvaciją

Kodėl nesidžiaugiame BVP pyragu?

Nors statistikos departamentas džiugiai trimituoja, kad šių metų antrojo ketvirčio BVP yra visu procentu didesnis nei aititinkamo prieš metus buvusio laikotarpio BVP, daugumos mūsų skaitytojų nuotaikos spėju yra blogesnės. Kodėl gi taip atsitiko? Dalis priežasčių:

• Prieš pusę metų čia rašėme, kad "Jei valdžios sektorius paliks vietos likusiai ekonomikos daliai, 2010 metai Lietuvos ekonomikai gali būti geri. Jei struktūrinė krizė užsitęs, mūsų laukia stagnacijos dešimtmetis." Pažiūrėkite į antrąjį grafiką šiame statistikos departamento puslapyje. Linija, vaizduojanti realų BVP pašalinus sezono įtaką, rodo, kad 2009 m. pavasarį ekonomika nustojo kristi į krizės bedugnę, tačiau iš kart įklimpo į stagnacijos pelkę, iš kurios vis dar neišbrenda iki šiol.
• Valdžios sektorius traukiasi lėčiau, nei privatus, ir tuo būdu smaugia namų ūkius. 
• Matuojant BVP ne pagamintos produkcijos vienetais, bet nominaliais litais, matome, kad krizė mus nubloškė trimis metais atgal. O juk per tą laiką ir pakilo kainos, ir pasunkėjo biudžeto našta.
• Anksčiau gerai gyvenome iš užsienio paskolų. Šios netekties BVP statistika neapima ir todėl rodo linksmesnį vaizdą negu jį mato namų ūkiai.

Naujoje BVP statistikoje galima įžvelgti ir teigiamų aspektų - aiškiai matosi, kad maždaug prieš pusę metų nominalus BVP nustojo mažėti ir dabar bent jau kažkiek auga, ir būtent todėl mes neprarandame vilčių išsikapstyti iš ekonominio sąstingio.

Ar spekuliantai geriau už kitus atpažįsta tiesą

Neseniai pakliuvo į rankas G.Soros'o knyga "Naujoji finansų paradigma". Apie ją dar parašysiu plačiau, o kol kas užkliuvo Soros'o teiginys, kad jis mano gebąs geriau už kitus atskirti tiesą nuo netiesos, nes

• gyveno tiek socializmo, tiek kapitalizmo sąlygomis
• yra spekuliantas, taigi negali sau leisti ignoruoti realybės, nes patirs didelių nuostolių 

Tai priminė E.Yudkowskio pastabą, kad jei profesija padeda žmonėms racionaliau mąstyti, tai programuotojai turėtų būti racionalesni už mokslininkus, nes mokslininkas kad jo paskutinė teorija buvo klaidinga sužino geriausiu atveju kartą per pusę metų, o programuotojas - mažiausiai kelis kartus per dieną. Spekuliantai (ir galbūt kiti verslininkai) šiuo požiūriu yra padidintos rizikos grupėje. Jie nuolat priima svarbius sprendimus remdamiesi nepilna informacija, todėl ne visada gali sau leisti pasakyti "aš nežinau". Be to, kai pavyksta uždirbti pinigų iš dalies dėl asmeninių savybių, o iš dalies dėl sėkmės, labai žmogiška yra patikėti, kad lemiama buvo ne sėkmės, o asmeninių savybių įtaka. Dėl to geresni filosofai galbūt būtų spekuliantai, kuriems nepasisekė, bet deja jų knygos perkamos gerokai prasčiau.

Apie signalizavimą

R.Hansonas mėgsta sakyti, kad jei stebėsime, ką kasdien veikia tigras, tai nesunkiai suprasime, kad tigro tikslai yra nulemti evoliucinių priežasčių, ir tigras yra gana gerai prisitaikęs siekti savo tikslų. Tačiau jei stebėsime, ką didžiąją laiko dalį veikia žmonės, tai iš pirmo žvilgsnio atrodys, kad žmonės itin neracionaliai siekia savo evoliucinių tikslų, nes užuot kaupę išteklius ir dauginęsi jie perka brangius niekam nereikalingus daiktus, mąsto ir paskui bloge rašo apie abstrakčius niekaip su jų gyvenimu nesusijusius klausimus, arba eina pasivaikščioti į gamtą ir tuščiai eikvoja energiją.

Hansonas šiai mįslei paaiškinti naudoja signalizavimo teoriją, kuri laikoma ekonomikos dalimi, o ekonomistas M.Spence iš dalies už darbus apie signalizavimą netgi gavo Nobelio premiją. Dėl to buvo įdomu sužinoti, kad apie tai, ką galima laikyti modernia signalizavimo teorija, vienas pirmųjų parašė ne ekonomistas, o sociologas, kuris tiesa rašė neaiškiai, todėl Hansonas jį išvertė į žmonių kalbą angliškai, o aš pabandžiau išversti į lietuvių kalbą:

Nuo to, ką mes sakome ir darome bei kaip elgiamės, priklauso, ką kiti apie mus pagalvos. Kadangi mums labai svarbu, ką kiti apie mus galvoja, mes turime daug įvairių priemonių, kurios padeda mums elgtis taip, kad gerai atrodytume. Kartais mes labai sąmoningai atsižvelgiame į aplinkybes ir publiką, ir stengiamės specialiai sudaryti atitinkamą įspūdį. Kartais mes kreipiame dėmesį į aplinką, bet tai darome nesąmoningai. Kartais mes tik neaiškiai nujaučiame, kad tam tikras elgesys "atrodo gerai", nors sąmoningai nesuvokiame, koks ir kodėl. Kartais mūsų poelgiai sąmoningi, bet mes tik pasirūpiname, kad elgtumėmės taip, kaip "dera elgtis" tam tikrais atvejais, nelabai suprasdami, kokį įspūdį tai sukelia. Bandant suprasti, kaip mes elgiamės kurdami savo įvaizdį, visai logiška pirmiausia tiesiog vertinti koks elgesys sukelia teigiamą įspūdį, ir per daug nesirūpinti, kaip mes nusprendžiame, kaip elgtis tam tikru atveju.

Koordinavimo problemos dviračių sporte

Prasidėjus lemiamoms kovoms Tour De France, ko gero pats laikas postui apie dviračių sportą. Dviračių lenktynės daug kam atrodo nuobodžios. Kaip ir Formulėje 1, didžiausias žiūrovų priešas yra aerodinamika. Skirtingai nuo automobilių sporto, daugiadienes dviračių lenktynes paįvairina tai, ką ekonomistai vadina koordinavimo problemomis, nors lenktynių įdomumo požiūriu jos irgi yra lazda su dviem galais.

Lygioje trasoje vienas dviratininkas dėl aerodinamikos problemų negali pabėgti nuo grupės, jeigu grupė to nenori. Dėl to iš pirmo žvilgsnio tikėtina lygumų etapo eiga - kai visi važiuoja grupėje maždaug pastoviu greičiu, ir tik pabaigoje būna trumpas sprintas. Čia prasideda koordinavimo problemos. Kadangi visi važiuoja kartu, nėra prasmės stengtis važiuoti maksimaliai greitai, o galima truputį pataupyti jėgas. Iš kitos pusės, nuo taupančios jėgas grupės vienas dviratininkas gali pabėgti, kas dažnai ir vyksta lygumų etapuose. Jei pabėga keletas dviratininkų, jie grupėje gali važiuoti greičiau, tačiau vėl neišvengiamai atsiranda koordinavimo problemų. Nedidelei grupei optimalu, kai pakaitomis kiekvienas važiuoja priekyje po vienodai laiko, bet kiekvienam dviratininkui optimalu daugiau laiko važiuoti paskui kolegas, todėl pabėgusių grupių tempas kartais sulėtėja ir jos praranda sunkiai įgytą pranašumą. Kraštutinis to atvejis - kai du pabėgę dviratininkai artėja prie finišo pabėgę toli nuo grupės. Finišo sprinte itin svarbu važiuoti iš paskos, ir aplenkti varžovą tik paskutiniu momentu, todėl kartais prieš sprintą dviratininkai praktiškai sustoja.

Stačiuose kalnuose aerodinamikos įtaka smarkiai sumažėja, todėl lemiamą reikšmę turi individualus dviratininkų pajėgumas, tačiau koordinavimo problemos niekur nedingsta. Kol niekas nebando pabėgti, visiems norisi pataupyti jėgas kitiems etapams, ir važiuoti lėčiau. Bet to, net važiuojant į statų kalną, pabėgti lengviau važiuojant iš paskos, ir netikėtai padidinant tempą, todėl kartais prasideda "kova dėl antros vietos". Žiūrovams kartais norisi matyti kovą iš visų jėgų, todėl jiems geriausia, kai dėl nugalėtojo titulo varžosi kuo daugiau panašaus pajėgumo dviratininkų. Deja, vakarykštis etapas akivaizdžiai parodė, kas 2010 metų Tour De France lyderiai tik du, ir jie puikiai tą supranta. Jeigu atsirastų trečias, jis galėtų daug ką pakeisti, panašiai kaip Tele2 mobiliojo ryšio rinkoje.

Optimali investavimo strategija darbo žmonėms

Kažkada rašėme, kad investavimo patarėjų patarimai papildomai investuoti vienodą sumą kiekvieną mėnesį yra niekuo nepagrįsti, bet gali būti vienintelė išeitis paprastiems darbo žmonėms. Ian Ayres su kolega nelabai seniai parašė knygą, kurioje teigia, kad ir paprastiems darbo žmonėms investuoti reikėtų kitaip. Matematinį paaiškinimą S.Landsburgas yra įdėjęs čia, o esmę pabandysiu paaiškinti lietuviškai.

Pirma reikia padaryti keletą prielaidų:

• diversifikuoto akcijų portfelio grąža įvertinus riziką per ilgą laikotarpį yra didesnė nei obligacijų (taip vadinama akcijų rizikos premija)
• akcijų vertės kintamumas (volatility) didelis, ir kartais (bet labai retai) jos ima ir praranda pvz. 50 procentų vertės
• paprastas darbo žmogus jaunystėje neturi pinigų investavimui, bet gali jų pasiskolinti

Ayres (ir Landsburgas) teigia, kad 

• jei tikite, kad akcijų rizikos premija didelė, reikia didesnę dalį portfelio investuoti į akcijas. Jei manote, kad ji maža, į akcijas reikia investuoti mažiau. Jei manote, kad jos iš viso nėra, į akcijas investuoti neverta.
• nepriklausomai nuo to, ką manote apie akcijų rizikos premiją, nuo jos priklauso tik kokią dalį portfelio skirti akcijoms, tačiau ne portfelio sudėties kitimas laike.
• nėra optimalu po truputį taupyti ir dalį pinigų investuoti į akcijas, nes palyginus trumpą laiką (į karjeros pabaigą) turėsite labai rizikingą portfelį, ir vienas toks įvykis kaip prieš porą metų gali būti labai nemalonus. Optimalu investuoti taip, kad bendra į akcijas investuotų pinigų suma visą investavimo laiką būtų maždaug vienoda.
• kadangi darbo žmonės jaunystėje neturi pinigų, kad investuotų tokią pat sumą į akcijas kaip senatvėje, jiems optimalu jaunystėje pasiskolinti pinigų ir investuoti į akcijas

Iš vienos pusės, šis patarimas lyg ir akivaizdus, pvz. kiekviena pensijų fondus parduodanti vadybininkė rekomenduos jaunystėje rinktis rizikingesnį portfelį. Iš kitos pusės, kažkodėl dėl jo kyla labai daug ginčų.

Ateina W formos recesija?

Yra gan didelis pavojus, kad pasaulio ekonomikai gresia W formos sulėtėjimas. Ir visgi pasaulio akcijų rinkos vis dar gan brangios. Kame reikalas? Esmė tokia, kad dalis ekonominių rodiklių rodo, kad krizė sugrįš, tuo tarpu kiti rodikliai rodo optimistiškesnį vaizdą. Tie, kas valdo viso pasaulio akcijas (jūs žinote, ką aš turiu omenyje, ar ne? ;) ), tiki optimistiškesniais rodikliais ir akcijų pigiai neparduoda. Tie, kas tikisi W formos recesijos, akcijų neturi, nes laukia kol jos atpigs. Po poros mėnesių situacija paaiškės labiau: arba optimistiniai rodikliai nukris žemyn, arba blogi rodikliai pasitaisys. Pirmu atveju dabartiniai akcijų savininkai darys vertybinių popierių išpardavimą. Kitu atveju augant įmonių pelnams akcijos brangs dar labiau.