Apie tikėjimo instinktą

Nicholas Wade neseniai parašė knygą The Faith Instinct, apie kurią čia kalbasi su Razib'u Khan'u. Beje Razib'as yra puikus pašnekovas, turintis stulbinančio galingumo mąstymo aparatą ir aiškiai dėstantis mintis.

N.Wade'as sako, kad tokio visuotinio reiškinio kaip religija negalima paaiškinti vien žmogaus netobulumais, tokiais kaip gebėjimas visur pastebėti "suinteresuotus asmenis". Religingumas žmonėms daug kainuoja  (o neturtingiems žmonių protėviams santykinai kainuodavo dar daugiau), todėl N.Wade'o nuomone jis galėjo išlikti evoliucijos metu tik kaip teikianti naudos adaptacija. Kitaip sakant, žmonės turi "tikėjimo instinktą", kuris pasireiškia tuo, kad iki tam tikro amžiaus (paauglystės) žmogus turi gebėjimą perimti savo aplinkinių religiją, panašiai kaip žmonės turi įgimtą gebėjimą išmokti kalbėti.

Kokia gi tikėjimo instinkto nauda? Norint į tai atsakyti, N.Wade'as siūlo pažiūrėti į panašiausiomis į pirmykštes sąlygomis gyvenančius žmones, kurie ilgą laiką neturėjo kontaktų su likusiu pasauliu. N.Wade'o nuomone tai Australijos aborigenai ir Andamanų salų čiabuviai, kurie buvo izoliuoti geografiškai, bei Afrikos bušmenai, kuriems išlaikyti izoliaciją padėjo užnuodytų strėlių paslaptis. Visų jų religiniai ritualai panašūs: įvairūs grupiniai šokiai aplink laužą ir pan, trunkantys iki keleto parų, kurių dalyviai patiria transo būseną ir betarpiškai bendrauja su dievybėmis. Tokie ritualai yra savotiškas "team building'as", o jo nauda pirmykštėmis nuolatinio karo su kitomis gentimis sąlygomis neabejotina.

Toliau N.Wade'as perfrazuojant jį patį pereina nuo Darvino prie Durkheimo, t.y. pasakoja apie tai, kaip pirmykštės religijos virto moderniomis ir kokia yra modernių religijų nauda. Su kai kuriais jo teiginiais galima nesutikti, bet kartą išgirdus labai sunku juos ignoruoti.