Knygos "Demonic males" pagrindinė mintis - kad žmonės, kaip ir šimpanzės, ir tikriausiai jų bendri protėviai, turi įgimtą polinkį žudyti kitus žmones, nepriklausančius jų bandai. Knyga išleista 1997 metais, o tyrimai, kuriais ji remiasi - dar senesni, todėl nenuostabu, kad pati mintis nenauja, pvz. apie tai rašo kad ir S.Pinkeris. Bet R.Wranghamas papasakojo visokių įdomių dalykų, pvz.:
- šimpanzių patinai esant progai visada puola ir dažnai užmuša kitos bandos patinus, jei jėgų santykis yra 1:4 ar geresnis. Bet jei jėgų santykis pvz. 3:5, šimpanzės tik parėkia, bet nesimuša. Tai aišku viso labo reiškia, kad šimpanzės ne tik linkę žudyti, bet dar ir yra nekvailos.
- žmonėse panašus instinktas veikia dar blogiau, nes jie susikuria visuomenės struktūras, kur sprendimus priima ir kaštus patiria skirtingi žmonės. Dėl to generolai gali užsispyrę kariauti kai jėgos lygios, kol nebeliks kareivių. Toks užsispyrimas gali būti evoliucijos padarinys (vyrai turi būti linkę riziką, nes kas nerizikuoja, ne tik negeria šampano, bet ir to genai nepersiduoda ateities kartoms), tačiau žmonių kare jis labai žalingas.
- kai kurie antropologai sako, kad medžiojimu ir rinkimu besiverčiančių laukinių genčių žmonės yra taikūs, ir turi pridarę visokių ta patvirtinančių tyrimų. R.Wranghamas sako, kad jie taikūs tik tada, kai kontaktuoja su žemdirbyste besiverčiančiais žmonėmis, kurių bijo (t.y. racionaliai vertina savo jėgas), arba kai yra pakankamai "sukultūrinti". O jei vienoje teritorijoje gyvena kelios laukinių žmonių grupės (tokių likę labai nedaug), tai pamačius kitos genties vyrą, priimta rinktis iš dviejų variantų: bėgti ar žudyti. Ta proga prisiminiau, kad kaip kažkur sakė B.Delongas, viduramžių Anglijoje klausimas buvo žymiai sudėtingesnis: "is this a member of my clan, whom I should help, is this an enemy whom I should kill, or is this a stranger whom I should simply rob?"
Pranešimai
4 comments: