Ar krizės skatina socializmo plėtrą

Viena populiari istorija (manau ją nesunku rasti istorijos vadovėliuose) apie XX a. Didžiąją krizę JAV yra tokia: gyvuliškų instinktų skatinamas laukinis kapitalizmas sukėlė krizę, bet laimei į valdžią atėjo geras dėdė F.D.Roosevelt'as, ir viską sutvarkė - įvedė socialines garantijas ir indėlių draudimą, o fiskalinio stimuliavimo priemonėmis atgaivino ekonomiką. Kaip šiame Econtalk podcaste sako J.Nye iš GMU, tiesos šioje istorijoje nedaug. Dalis tiesos apie tuos laikus šiais laikais atrodo tiesiog keistai, pvz. kad pats Roosevelt'as buvo prieš indėlių draudimą, o jį prastūminėjo klientų netenkantys Alabamos bankininkai, arba kad XX a. trečiajame dešimtmetyje netgi tarp ekonomistų populiari buvo idėja, kad besaikė konkurencija neskatina strategiškai planuoti, todėl reikia ją riboti ir skatinti stambių įmonių ir netgi monopolijų atsiradimą. Tačiau esminis klausimas be abejo yra kaip gi sekėsi kovoti su krize. J.Nye sako, kad dauguma ekonomistų sutaria, kad vienintelė veiksminga priemonė buvo 1933 metų dolerio devalvavimas, o fiskalinis stimuliavimas negalėjo turėti įtakos jau vien todėl, kad buvo per mažas.

Taigi išeina, kad nors didžioji dalis centralizuoto ekonomikos valdymo priemonių ir nepadėjo kovoti su krize, krizė buvo pagrindinė priežastis, kodėl JAV apskritai pasuko socializmo link. Tačiau J.Nye sako, kad toks požiūris per siauras. Jis remiasi D.North ir B.Weingast'o darbais, kurie aprašyti jų naujausioje knygoje, ir teigia, kad neteisinga būtų sakyti, kad klestėjimo periodais žmonės pasitiki kapitalizmu, o per krizes tas pasitikėjimas sumažėja. Didelės anoniminės rinkos yra naujas reiškinys, kurio didžiąją dalį žmonijos istorijos nebuvo, todėl žmonės į jas linkę žiūrėti įtariai. Demokratinė kapitalistinė santvarka (North ir Weingastas naudoja terminą "open access order") yra trapus naujas reiškinys, o natūrali valstybės būsena yra kai valdo nedidelė žmonių grupė, ir jų ekonominė įtaka pasiskirsto proporcingai turimai valdžiai ("limited access order"). Taigi valstybės funkcijų išsiplėtimas XX a. pirmoje pusėje buvo natūrali žmonių reakcija į 1850-1914 metų globalizaciją ir kapitalizmo plėtrą, o Roosevelt'o politika buvo tik maža šios bendros tendencijos dalis.