Kairiųjų klaidingi įsitikinimai man buvo įdomesni. Iš istorijos pamokų miglotai kažką atsimenu apie perprodukciją, o pasirodo tai yra svarbi marksistinių teorijų dalis. Atrodo, kad pasaulyje tebėra žmonių, kurie mano, kad kapitalizmo sąlygomis dėl neplaningos konkurencijos ir besaikio godumo verslininkai prigamina per daug prekių, ir kol kas Vakarų sistemą gelbsti tik gebėjimas klasta įtikinti vartotojus, kad jiems tų prekių reikia, bei trečiųjų šalių vartotojai, kurių vyriausybės nesugeba apsaugoti nuo importinių prekių. J.Heath sako, kad perprodukcijos mitui išgyventi padėjo tai, kad J.M.Keinsas labai garsiai visiems pasakojo, kad Sėjaus dėsnis (kuris sako, kad pasiūla ir paklausa visada susibalansuoja) klaidingas. Marksistai nesigilino į tokias smulkmenas kaip defliacija ir liquidity trap'as, ir išgirdo tik išvadą, kad perprodukcijai atsirasti niekas netrukdo.
Kitas knygoje kritikuojamas klaidingas kairiųjų įsitikinimas - kad pelnas yra iš prigimties blogas dalykas. J.Heath specialiai taip manantiems sugalvojo analogiją su kooperatyvais, nes marksistai pripažįsta darbo pasidalinimą smeigtukų fabrike, todėl kooperatyvų nelaiko blogiu. Pieno gamintojų kooperatyvas iš narių nemokamai gauna pieno, ir, jį perdirbęs ir pardavęs, nariams išdalina gautą pelną. Jeigu nariai pakankamai pieno nepagamina, kooperatyvas gali papildomai nusipirkti pieno rinkoje. Analogiškai akcinės bendrovės yra skolintojų kooperatyvai. Akcininkai už nulines palūkanas paskolina kapitalą bendrovei, o ši jiems išdalina gautą pelną. Jeigu nuosavo kapitalo trūksta, bendrovė gali jo pasiskolinti rinkoje.
Dešiniųjų klaidos iš pasakojimo man susirodė abejotino klaidingumo, nors paskaičius knygą gal išlįstų kokia gili mintis. J.Heath sako, kad R.Coase (o ir šiųmetinio Nobelio laureato O.E.Williamson'o) darbai parodo, kad įmonės egzistuoja todėl, kad įmonės viduje centrinis planavimas veikia efektyviau už kapitalizmą. Analogiškai, kai kurias funkcijas valstybė gali atlikti efektyviau nei laisva rinka. Deja, konkrečių funkcijų jis nepaminėjo, todėl jo argumentų neišeina palyginti pvz. su D.Friedmano argumentais knygoje The Machinery Of Freedom.
Kita J.Heath kritikuojama dešiniųjų klaida - asmeninės atsakomybės svarbos išaukštinimas. Tačiau jo argumentai painūs, pvz. jis sako, kad asmeninė atsakomybė turėtų padėti kovoti su moral hazard (net nežinau, kaip išversti - gal paskata sukčiauti?), tačiau kai kurios moral hazard problemos yra neišsprendžiamos, pvz. neįmanoma sukurti draudimo nuo skyrybų. Bet jis atrodo nesupranta, kad tai, kad laisva rinka nesukuria produktų, kurie negali bendrai paėmus būti naudingi, yra ne rinkos trūkumas, o privalumas, o jei tokius produktus imasi kurti valstybė, įvyksta visokių negerų dalykų.
Kaip ten bebūtų, kaip buvęs marksistas, J.Heath nuėjo didelį kelią mokydamasis ekonomikos, ir besiruošiantiems tapti marksistais (jei tokių būna) vertėtų perskaityti jo knygą kol nevėlu.
Kita J.Heath kritikuojama dešiniųjų klaida - asmeninės atsakomybės svarbos išaukštinimas. Tačiau jo argumentai painūs, pvz. jis sako, kad asmeninė atsakomybė turėtų padėti kovoti su moral hazard (net nežinau, kaip išversti - gal paskata sukčiauti?), tačiau kai kurios moral hazard problemos yra neišsprendžiamos, pvz. neįmanoma sukurti draudimo nuo skyrybų. Bet jis atrodo nesupranta, kad tai, kad laisva rinka nesukuria produktų, kurie negali bendrai paėmus būti naudingi, yra ne rinkos trūkumas, o privalumas, o jei tokius produktus imasi kurti valstybė, įvyksta visokių negerų dalykų.
Kaip ten bebūtų, kaip buvęs marksistas, J.Heath nuėjo didelį kelią mokydamasis ekonomikos, ir besiruošiantiems tapti marksistais (jei tokių būna) vertėtų perskaityti jo knygą kol nevėlu.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą