2010 m. lapkričio 12 d., penktadienis

Trumpa visa ko istorija

Pamirškite B.Bryson'ą. R.Hansonas šioje paskaitoje papasakoja tikrai trumpą, ir tikrai visa ko, o ne asmeninių geologų konfliktų istoriją. Tiksliau, kaip jis pats sako, visko kas svarbu istoriją.

Hansonas remiasi tiek savo straipsniais (pvz. apie skirtingo augimo greičio epochas, dirbtinio intelekto įtaką darbo rinkai ir konkurencinį kosmoso išteklių panaudojimo scenarijų ir kitais, apie kuriuos jau rašiau pvz. čia ir čia), tiek kitų mokslininkų darbais, pradedant T.Malthus'u ir D.Ricardo, ir baigiant šiuolaikiniais antropologais ir neuromokslų atstovais. Galima ieškoti priekabių jo supaprastinimuose, o kai kurie esminiai teorijų, kuriomis jis remiasi, teiginiai nėra labai patikimai įrodyti, bet bendras paveikslas pritrenkia savo platumu ir vientisumu. Pabandysiu atpasakoti tą trumpą praeities, dabarties ir ateities istorijos santrauką.

Hansonas visą istoriją skirsto į šešias epochas: primatų, pirmykščių žmonių, žemdirbystės, pramonės, robotų ir stabilumo.

Primatai išsiskiria iš kitų gyvūnų tuo, kad gyvena grupėse su sudėtinga struktūra, ir turi didesnes smegenis, kurių pagrindinė paskirtis - koordinuoti veiksmus su kitais grupės nariais. Primatų gyvenimas keičiasi lėtai, todėl jie genetiškai gerai prisitaikę prie savo gyvenimo sąlygų. Tą patį galima pasakyti ir apie pirmykščius žmones, kurių pagrindinis skirtumas nuo kitų primatų - kad jie gyvendavo dar didesnėmis grupėmis, ir turėjo dar sudėtingesnes smegenis (tiksliau - kadangi turėjo didesnes smegenis, galėjo gyventi didesnėmis grupėmis ir nesusipykti). Vienas iš mechanizmų, kaip žmonės koordinuoja veiksmus didelėse grupėse - tai moralės normos ir kultūra apskritai.

Tiek ankstesnių primatų, tiek pirmykščių žmonių "ekonominė pažanga" vyko lėtai, todėl pvz. išradus ir tobulinant lanką ir strėles, augo gyventojų skaičius, bet ne gyvenimo kokybė. Dėl to to laikmečio ekonomikos augimą galima matuoti pagal gyventojų skaičiaus augimą, ir jis buvo lygus maždaug vienam padvigubėjimui per 250 000 metų. Tuo požiūriu žemdirbystės atsiradimas buvo tikra revoliucija, nes gyventojų skaičius ėmė augti 250 kartų greičiau - padvigubėdavo maždaug per 900 metų. Žemdirbių bendruomenės atsirado ten, kur buvo didesnis santykinai sėsliai gyvenančių pirmykščių (medžiokle ir rinkimu užsiimančių) gyventojų tankumas. Sėslus gyvenimas ir didelis tankumas sudarė palankias sąlygas prekybai, o taip pat ir karui, nes jei kas nors turi ko nors vertingo, ir kiti žino, kur jis su savo vertybėmis šiuo metu yra (o tai būtina sąlyga prekybai), užuot pasiūlius ką nors mainais, galima ateiti su būriu ginkluotų vyrų. Karo metu grobti moteris taip pat labiau apsimoka tada, kai joms sunkiau pabėgti, t.y. kai gyvenama sėsliai ir vyrai dieną neišeina į medžioklę. Nors žemdirbystė buvo žymiai pažangesnė technologija, gyventojų skaičius vis dar augo greičiau nei ekonomika. Be to, be karo atsirado ir kitų blogybių - dirbti reikėjo ilgiau ir sunkiau, maistas tapo vienodesnis ir prastesnis, ėmė plisti infekcinės ligos. Kitaip sakant, vidutiniam žmogui gyvenimas tapo blogesnis, tik žmonių buvo daugiau. Didelėms sėsliai gyvenančių žmonių grupėms iškilo ir visiškai kitokie nei pirmykščių žmonių gentims koordinavimo iššūkiai. Žemdirbystė paplito staiga, ir genetiškai prisitaikyti laiko nebuvo, todėl žmonėms labai pravertė jau anksčiau išrasta moralė ir kultūra. Tik jų dėka žmonės sugebėjo pereiti nuo gana laisvo seksualinio elgesio prie ilgalaikės patvarios santuokos ir moterų slėpimo namuose, o nuo visų žmonių santykinės lygybės - prie griežtos hierarchijos, įskaitant karalius ir vergus. Stabilios šeimos atsirado todėl, kad žemdirbiams sunku įsidiegti tinginiauti neskatinančią dalinimosi maistu kultūrą, taigi vaikai tapo priklausomi nuo abiejų tėvų, o vyrams tapo svarbesnės garantijos, kad sunkiu darbu užaugintą derlių valgo jų nuosavi vaikai. Hierarchija yra visų pirma karo padarinys, bet galbūt buvo ir neblogas būdas užtikrinti tvarkai. Religija yra vienas iš kultūros reiškinių, kurie gerai atspindi pasikeitimus visuomenėje - pirmykščiai žmonės turėjo daug dvasių, kurios darė visokius keistus dalykus, o žemdirbiams būdingi galingi dievai, rūsčiai baudžiantys netikėlius. Per 10 000 metų, kuriuos truko žemdirbystės laikotarpis, genetiniai pokyčiai toliau vyko, pvz. atsirado laktozės tolerancija, leidžianti žmonėms gerti pieną, bet didžioji dalis genetinių impulsų (pvz. vyrų polinkis turėti partnerių už santuokos ribų) liko iš pirmykštės aplinkos, tik kultūra ir moralės normos kai kuriems iš jų neleisdavo pasireikšti ar bent laikė santykinai nuslopintus. Išimtis buvo tik elitas, kurie mažiau paisė paprastiems žmonėms skirtų normų ir leisdavo sau gyventi taip, kaip norisi, t.y. panašiau į pirmykščius žmones nei į žemdirbius.

Maždaug 1800-aisiais įvyko dar vienas radikalus žmonių gyvenimo pasikeitmas, žinomas kaip pramoninė revoliucija. Ekonomikos augimas pagreitėjo iki maždaug vieno padvigubėjimo per 15-20 metų, ir kadangi gyventojų skačiaus augimo greitis buvo mažesnis, ne tik elitas, bet ir visi žmonės ėmė darytis turtingesni. Kapitalizmo atsiradimas ėmė griauti kai kuriuos tradicinius koordinavimo mechanizmus, pvz. žmonės kėlėsi į miestus, kur grėsmė, kad kaimynai apkalbės ir smerks, tapo mažiau svarbi, nes miestuose dauguma žmonių vieni kitų nepažįsta. Vėl atsirado ir naujų koordinavimo iššūkių, pvz. gamyklose ir kitose įmonėse reikėjo darbuotojų, kurie klauso nurodymų. Pirmykščiai žmonės buvo labai nepriklausomi, o žemdirbiai nors ir buvo susitaikę su hierarchine visuomenės struktūra, kasdien matydavo tik savo luomo žmones, su kuriais elgdavosi kaip lygūs su lygiais, panašiai kaip ir pirmykščiai žmonės, o elitas gyveno atskirai. Viena iš priemonių, kaip padaryti žmones paklusnesnius, buvo mokyklos, kurios išplito kapitalizmo laikais. Mokykloje mokiniai nuo vaikystės mokomi klausyti mokytojo, o jų pastangos ir sugebėjimai nuolat formaliai vertinami. Nors įrodyta, kad dažnas vertinimas šiek tiek kenkia mokymuisi, jis yra būtina pasiruošimo tapti darbuotoju dalis. Mainais už paklusnumą, šiuolaikiniai žmonės yra istoriniu požiūriu neapsakomai turtingi. O būdami turtingi ir skatinami iki žemdirbystės susiformavusių impulsų, jie gali sau leisti elgtis taip, kaip elgiasi pirmykščiai žmonės ir žemdirbių elitas. Atotrūkis tarp šių laikų žmonių elgesio priežasčių ir aplinkos toks didelis, kad Hansonas dabartinį laikmetį vadina "sapnų laikotarpiu". Jo nuomone, žmonių palikuonys į jį žiūrės kaip į ypatingą laikotarpį, kai žmonės buvo išprotėję tiesiogine to žodžio prasme. Užuot sukūrę daugiau turto ar susilaukę daugiau palikuonių, jie švaistė išteklius brangiems mažai kam reikalingiems daiktams, be tikslo keliaudavo po pasaulį, per dienas rašydavo mažai kam įdomius blogus, svajodavo susituokti iš meilės, o ne iš išskaičiavimo, ir balsuodavo už politikus, nesuprantančius, kaip sukurti geresnį gyvenimą, o dažnai ir tiesiogiai kenkiančius absoliučiai daugumai žmonių.

Po dabartinio sapnų laikotarpio galima laukti dar spartesnio augimo epochos. Ją galėtų sukelti dirbtinio intelekto, t.y. kompiuterių su programine įranga, galinčių daryti praktiškai viską, ką gali žmonės, atsiradimas. Jei darbuotojus būtų galima gaminti pramoniniu būdu gamykloje, ekonomikos augimas galėtų pagreitėti iki padvigubėjimo per 1-2 savaites. Kaip rašė dar D.Ricardo 1821 metais, jei robotai, anksčiau buvę papildančia žmonių darbą technologija, taptų dirbančių žmonių pakaitalu, atlyginimai greitai sumažėtų iki roboto nuomos kaštų. Tai reiškia, kad žmonės dabartiniu biologiniu pavidalu galėtų išgyventi tik iš kapitalo pajamų, panašiai kaip elitas žemdirbystės laikotarpiu, arba kaip pensininkai šiais laikais. Mokslinėje fantastikoje populiarus žmonių karo su robotais motyvas, bet Hansono nuomone, labiau tikėtina, kad robotai gerbtų nuosavybės teises, nes jos yra būtina didelės sudėtingos ekonomikos, kurios dalis būtų kiekvienas robotas, egzistavimo sąlyga. Hansonas pats yra dirbęs dirbtinio intelekto kūrimo srityje, ir remdamasis savo patirtimi sako, kad pažanga nors ir lėta, bet ji vyksta, ir per keletą šimtmečių tikriausiai pavyks parašyti programą, mąstymo sudėtingumu panašią į žmogų. Iš kitos pusės, kartais paprastesnis uždavinys už programos sukūrimą yra jos perkėlimas iš vienos platformos į kitą panaudojant emuliatorių. Dėl to tikriausiai greičiau (gal po kokių 50 metų) pavyks sukurti žmogaus smegenų simuliaciją kompiuteryje. Kol kas tam trūksta trijų dalykų: nėra iki galo "iššifruotas" žmogaus neuronų tarpusavio bendravimo protokolas, nėra pakankamai galingų kompiuterių ir nėra skanerių, galinčių pakankamai greitai ir tiksliai nuskaityti žmogaus smegenų struktūrą (pvz. smegenis užšaldžius ir supjausčius labai plonais sluoksniais). Nei viena iš šių kliūčių neatrodo neįveikiama. Sukūrus kompiuterinius žmones, pasikeistų evoliucijos mechanizmas, bet atranka vyktų toliau. Gali būti, kad praktiškai visų iš trilijonų būsimų kopijų "protėviai" būtų viso labo keletas individų, geriausiai prisitaikę prie naujų sąlygų. Tai turėtų būti labai protingi, darbštūs, paklusnūs ir kruopštūs žmonės, kuriems nebūtų sunku susitaikyti su tuo, kad laisvalaikio daug nebūtų, o dirbti reikėtų už atlyginimą, kurio vos užtenka pragyvenimui, panašiai kaip žemdirbystės laikais. Vieni kompiuteriniai žmonės būtų tik kopijos kompiuteryje, o kiti galbūt turėtų mechaninį "kūną", kurį valdyti žmogaus smegenims neturėtų kilti problemų, kaip jų nekyla valdant automobilį ar lėktuvą. Galbūt kompiuteriniai žmonės būtų jų sukūrimą finansavusių įmonių nuosavybė, t.y. vergai, bet nebūtinai - jie galėtų pvz. pasiimti paskolą, už kurią nusipirktų savo dirbtinį kūną, ir dirbtų kaip samdomi darbuotojai ar turėtų savo verslą.

Nors dabartiniai ekonomikos augimo tempai dar gali pagreitėti, augimas negali tęstis ilgą laiką. Mūsų visatoje žvaigždžių energijos užteks dar kokį trilijoną metų (o jei įskaičiuosime baltąsias nykštukes - dar ilgiau). Tuo tarpu net nepadidėjus dabartiniam augimo tempui, po keliasdešimt tūkstančių metų žmonių (t.y. robotų) skaičius turėtų daug kartų viršyti atomų skaičių visatoje, kas gana mažai realu. Be to, nors technologijų pažanga kol kas atrodo neišsemiamia, egzistuoja baigtinis atomų kombinacijų, taigi ir technologijų skaičius, ir anksčiau ar vėliau visos technologijos bus atrastos. Taigi po beprotiško augimo eros bus dar viena - stabilumo era, kurioje gyvenimas keisis lėtai, ir todėl jos gyventojai vėl bus gerai prisitaikę prie savo gyvenimo sąlygų, panašiai kaip pirmykščiai žmonės. Tiesa, augimo metu žmonija gali susinaikinti, ir tuomet stabilumo era bus kiek kitokia, tačiau susinaikinimas nėra neišvengiamas. Hansonas yra sukūręs plėtros į kosmosą stabilumo eroje modelį. Jeigu šviesos greičio kosminiais atstumais tikrai neįmanoma viršyti, centralizuotai valdyti didelę erdvę yra itin keblu, nes valdžiai labai sunku naudoti prievartą prieš toli nutolusius gyventojus. Netgi nuo šviesos greičiu veikiančio ginklo nesunku išsisukti atsitiktinai keičiant trajektoriją. Dėl tos pačios priežasties sunku užtikrinti nuosavybės teises į toli kosmose esančius išteklius - vienintelis patikimas būdas yra nuskristi ir juos sunaudoti pirmam. Taigi stabilumo eroje turėtų vykti nutrūktgalviškos lenktynės kosmose į visas puses, siekiant pirmiems atvykti į naujas planetas, žvaigždes ar tamsiosios medžiagos sankaupas - žiūrint, kas bus vertinga naudojant tų laikų technologijas. Savaime suprantama, kad prie tokio gyvenimo tobulai prisitaikę būtybės nebebus žmonės.

3 komentarai:

  1. Įdomu. O ateities prognozė labai jau fantastiška.

    AtsakytiPanaikinti
  2. O kiti fantastai mano, kad iki robotuku civilizacijos nepriauga. Susinaikina anksciau.

    AtsakytiPanaikinti