Valstybę gali valdyti kiekviena virėja

Besibaigiančios vasaros hitu tapo naujasis mąstymas - įrodyta, kad Rusija turi didesnių problemų, nei jų turi Singapūras todėl, kad Rusijoje buvo vykdoma privatizacija. Kol naujasis mąstymas dar dar nespėjo visiškai užgožti mūsų širdžių, prisiminkime liūdną senojo mąstymo istoriją.

Valstybę gali valdyti kiekviena virėja. Taip galvojo Leninas, bet apsiriko. Visi žinome Sovietų Sąjungos ūkines problemas, kilusias dėl kadrų politikos. Prie didžiulio profesionalių vadybininkų trūkumo Brežnevo laikais prisidėjo ir antroji problema. Liaudies ūkio subjektų steigėjais tada buvo centrinės ministerijos, o jų ministrai buvo tarsi žaidžiantys treneriai-teisėjai - pavyzdžiui lengvosios pramonės minsitras buvo atsakingas ir už gamybą, ir už vadovavimą gamybai, ir už vadovavimo gamybai kontrolę, ir už politiką. Nesant tinkamo pareigų atskyrimo, Sovietų Sąjungos laukė stagnacija. Darbo žmonės irgi nebuvo patenkinti, jie nejautė, kad MinStrojBašPromAgroTrest-2 ūkiskaitinės veiklos pelnas yra ir kiekvieno iš jų asmeninis pelnas, užtikrinantis socialines garantijas bei aukštos kokybės paslaugas iš visuomeninio vartojimo fondų. Spaudžiamos centrinio reguliavimo, Sovietų Sąjungos įmonės negalėjo tarpusavy konkuruoti efektyvumu ir žemiausia paslaugų kaina vartotojui. Labai trūko profesionalių vadybininkų, kurių svarbiausias interesas – su mažiausiais kaštais pasiekti geriausią rezultatą. Galų gale sovietinė sistema žlugo. O juk galėjo Gorbačiovas imti ir atiduoti valstybės įmones valdyti profesionalių vadybininkų valdomai kompanijai "Vesjnarchoz Holding Company", ir pasaulio istorija būtų pasisukusi visai į kitą pusę...

Ekonomikos blogui NematomaRanka.lt - vieneri metai

Prieš metus startavo ekonomikos blogas Nematoma Ranka. Iš pradžių skaitytojų buvo mažiau, todėl daugelis turbūt dar neskaitė žinučių apie globalizaciją, karą, vyną ir mokesčius, bei piratus. Mažos palūkanų normos neprarado aktualumo dar ir dabar, o "La donna e mobile" bei "Seksas ir dvasia" nepraras ir ateityje.

Jau praėjusį lakpritį skaitytojus įspėjome laikytis atokiau nuo Graikijos problemų, Graikijos problemų mazgas buvo mūsų nuolatinė tema iki tol, kol vieną dieną Graikijos obligacijos atpigo tiek, kad sakėme, kad jas jau verta pirkti.

Nepamirštame ir lietuviškų temų. Rašėme apie Nausėdą, kubiliukus, ir krizes.

Gal reikėtų dažniau rašyti apie perskaitytas geras knygas.

Paul Krugman ir burbulai

Kažkada senais gerais laikais Krugmanas agituodavo už burbulus kaip priemonę normalaus nedarbo lygio užtikrinimui. Krugmanas faktiškai yra JAV nekilnojamo turto burbulo krikštatėvis. Ir iš tiesų būsto burbulas užtikrino JAV ekonomikos augimą žlugus interneto bumui.

JAV nesuvaldė nekilnojamo turto sprogimo, ir agituoti už burbulus tapo politiškai nekorektiška. Nors Krugmanas ir netiki efektyvių rinkų teorija, jis įnirtingai neigia burbulo susidarymo JAV valstybės obligacijų rinkoje galimybę.

Tačiau kalbos apie JAV obligacijų burbulą niekaip nenutyla. Ir čia skęstantis Krugmanas griebiasi už šiaudo ir nukreipia dėmesį į skirtumą tarp piktybinių ir gerybinių burbulų. Pasirodo, gal būt egzistuoja aukso ir BRIC akcijų burbulai, bet tai nesvarbu. Juk šių burbulų sprogimas didelių problemų Amerikai neatneš.

Paul Krugman apie Vokietiją

Paul Krugman lygina Vokietijos ir JAV ekonomikas krizės metu, ir pateikia realaus BVP grafiką, iš kurio matosi, kad BVP Vokietijoje nukrito truputį labiau, nei JAV. Nors Vokietijos atsigavimo tempai greitesni, JAV ekonomika dar tebėra priekyje. Pagrindinė Vokietijos krizės priežastis - sumažėjęs eksportas į šalis, kuriose sprogo nekilnojamo turto burbulai. Krugmanas kritikuoja Vokietiją, bet nepasako, kad žmonėms Vokietijoje žymiai geriau, nes sėkmingai sušvelninę krizės smūgį darbo rinkai, vokiečiai išvengė reikšmingo bedarbystės padidėjimo, tuo tarpu JAV nedarbas labai išaugo ir vis nedarbo mažėjimo tendencijų JAV vis dar dar nėra. Krugmanas pyksta, kad Vokietija atsisako toliau skatinti ekonomiką didinant valstybės išlaidas, tačiau pamiršta, kad vokiečiai turi efektyvesnių būdų ekonomikai gelbėti.

Raibumynai

"Chez Economia: Fine Post-Recessionary Cuisine"

Kokias akcijas mėgsta hedge fondai?

Buvęs darbuotojas apie „Ikea” koncerną

"Ikea" valdo didžiausias pasaulio interjero dizaino labdaros fondas

Pigesnio benzino spąstai

Sekmadienio skaitiniai: apie Newcomb'o paradoksą

Viena iš Newcomb'o paradokso versijų skamba taip:

Iš kitos galaktikos atskrido super protinga būtybė Omega, ir pasiūlė jums žaisti tokį žaidimą: Omega paliko dvi dėžutes, ir išskrido atgal į savo galaktiką. Prieš tai Omega spėjo pareikšti, kad jūs turėsite pasirinkti, ar norite pasiimti abiejų dėžučių turinį, ar tik vienos.
Pirmoje dėžutėje yra 1000 dolerių.
Antroje dėžutėje yra 1 mln. dolerių jeigu rinksitės tik ją, arba nieko, jei rinksitės abi dėžutes.
Omega tą patį žaidimą žaidė su kitais 100 žmonių, ir visais atvejais pasirinkę vieną dėžutę rado joje 1 mln. dolerių, o pasirinkę abi rado vienoje dėžutėje 1000 dolerių, o antrą dėžutę tuščią.
Kiek dėžučių rinksitės?

Jeigu kelionės laiku neįmanomos, o Omega išskrido prieš jums pasirenkant, labiausiai tikėtina galimybė, kaip Omega galėtų ištesėti pažadą - išanalizuoti jus kaip deterministinę sistemą (su sąlyga, kad jūs - deterministinė sistema), ir numatyti, kiek dėžučių rinksitės.

Vienas iš praktinių sunkumų, kuris dažnai ignoruojamas nagrinėjant paradoksą - kad 100 liudininkų taip pat sėkmingai galėtų paliudyti ne tik Omegos, bet ir A.Kašpirovskio ar D.Koperfildo stebuklingas galias. Kad priimtumėte sveikam protui prieštaraujantį sprendimą, Omega turėtų būti parodęs labiau išskirtinių triukų.

Kaip sakė šį paradoksą išpopuliarinęs filosofas R.Nozick'as, dauguma žmonių yra tvirtai įsitikinę, kad žino teisingą paradokso sprendimą, tik maždaug pusė jų mano vienaip, o kita pusė - priešingai. Man atrodo šios dvi grupės visų pirma skiriasi tam tikru patiklumo ir fantazijos deriniu, t.y. gebėjimu patikėti labai neįprastais dalykais.

Raibumynai

Biudžeto išlaidos ir krizė

The Garden of Cosmic Speculation

Postmodernizmas

Kuo užsiima Airijos bankai?

Kai griūna rinkos (US govies - animacija)