2009 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

Nematomas kablys

Taip vadinasi P.Leesono knyga apie piratus. Apie ją gana padrikai rašė Delphi ir kiti lietuviški naujienų puslapiai, o man kol kas teko skaityti tik šį Leesono straipsnį ir klausyti Leesono pokalbį su Econtalk laidų vedėju R.Robertsu.

XVII-XVIII a. Karibų jūros piratų gyvenime buvo du dideli trūkumai:
  • esminė darbo dalis buvo žudyti ir kankinti žmones
  • už tai jie buvo už įstatymo ribų, todėl jiems nuolat grėsė mirties bausmė
Tačiau kaip bebūtų keista, piratų buvo tiek daug, kad tai buvo visa visuomenė su kai kuriais gana patraukliais bruožais. Ypač didelis skirtumas buvo tarp komercinių ir piratų laivų. Komerciniuose (pirklių) laivuose kapitonas turėjo absoliučią valdžią, kuria dažnai piktnaudžiaudavo. Tai buvo neišvengiama, nes laivas priklausė krante esantiems savininkams, kurie buvo suinteresuoti kapitono valdžios tvirtumu, nes tai buvo vienintelis būdas apsaugoti krovinį. Piratų laivas priklausė įgulai, todėl jame galiojo visos įgulos pripažįstami jų pačių susikurti įstatymai (pvz. draudžiama laive lošti kortomis, rengti dvikovas ir pasiimti į laivą moterų). Kad kapitonas neturėtų per daug valdžios, buvo naudojamas valdžių atskyrimo principas: puolant arba ginantis kapitonas turėjo absoliučią valdžią, tačiau už grobio dalybas, išteklių panaudojimą ir t.t. buvo atsakingas kitas asmuo - kvotermeisteris.

Viena iš įdomesnių P.Leesono istorijų yra apie piratų vėliavą su kaukuole ir sukryžiuotais kaulais. Piratams būdavo labai nepelninga kautis net ir su mažiau patrankų ir žmonių turinčiu prekybos laivu, todėl tiek visi piratai kartu paėmus, tiek konkretūs piratų kapitonai individualiai stengėsi susikurti reputaciją, kad jie
  • žiauriai nukankina tuos, kurie jiems priešinasi
  • gerai elgiasi (apiplėšę leidžia plaukti toliau arba išlaipina mažai gyvenamoje vietovėje) su tais, kurie jiems pasiduoda
Kadangi jūrose tuo metu plaukiojo ir kitų plėšikaujančių laivų (privati kranto apsauga su valstybės licenzija), kurie paprastai žmonių nežudydavo, o visi laivai atrodė panašiai (piratų laivai paprastai būdavo per maištą arba piratų antpuolį užgrobti prekybos laivai), piratams reikėjo išsiskirti, kad jų labiau bijotų ir pasiduotų be mūšio. Taip atsirado piratų vėliava, kurią piratai iškeldavo tada, kai prisiartindavo tiek, kad bėgti būdavo per vėlu. Kranto apsaugos plėšikai nerizikuodavo naudoti piratų vėliavos, nes laivas su piratų vėliava būdavo už įstatymo ribų, ir jį galėjo pvz. užpulti karo laivai, o ir šiaip tai buvo mirties bausme baudžiamas nusikaltimas.

Panašu, kad piratų reputacijos kūrimo mechanizmai įskaitant ir vėliavą veikė gerai, nes 1790 metais Anglijoje net buvo priimtas įstatymas, leidžiantis bausti be mūšio piratams pasidavusias įgulas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą