Ko žmonės gailisi prieš mirtį

Hakerių guru (tiesiogine, o ne perkeltine prasme) P.Graham'as neseniai perskaitė, ko žmonės gailisi prieš mirtį, ir tuojau pat įsirašė į savo to-do list'ą, ką reikia daryti, kad paskui nesigailėtum:

• nepamiršti daryti to, ką norisi daryti, o ne ko tikisi iš tavęs aplinkiniai
• nedirbti per daug
• neslepiant sakyti, ką galvoji ir ką jauti
• rūpintis savo draugyste su artimais žmonėmis
• leisti sau būti laimingam

Daugeliui žmonių tokie patarimai galbūt tinka, bet R.Hansonas apie juos pasakytų, kad prieš mirtį žmogui apmąstant savo gyvenimą, įsijungia tolimasis mąstymo režimas, tuo tarpu dauguma sprendimų gyvenime priimami artimuoju režimu. Ir klaidinga manyti, kad tolimuoju režimu padarytos išvados visada teisingesnės. 

Pavyzdžiui, žmogus turi svajonę mesti darbą, palikti artimuosius, ir nuvažiuoti į Indiją metams kitiems pamedituoti ir pamatyti pasaulio. Arba turi svajonę nuvykti į Holivudą, ir tapti garsiu aktoriumi. Jei žmogus net nepabandys įgyvendinti savo svajonių, gali būti, kad prieš mirtį to gailėsis. Bet jei pabandys jas įgyvendinti, galbūt po dešimties metų gailėsis (be abejo, artimuoju režimu), kad neturi tokio gražaus namo kaip giminaičiai ar buvę bendraklasiai.

Išvada iš to ta pati kaip ir ankstesniame įraše: kadangi tolimasis ir artimasis režimai neištrinamai įrašyti mūsų smegenyse, verčiau stengtis pasiekti susitarimą tarp jų, o ne leisti vienam iš jų klastingai siekti savo tikslų, užgrobiant viršutinius to-do list'o įrašus.

Ekonomika - tai mokslas apie sprendimų priėmimą

S.Landsburgas, žurnalistei komentuodamas vieną iš dabartinių JAV skandalų (kuriame žurnalistas pavadino ištvirkėle studentę, agituojančią už tai, kad valstybė įtrauktų į nemokamų vaistų sąrašą kontraceptines tabletes), priminė D.Friedmano Hidden Order pateikiamą ekonomikos apibrėžimą, kuris sutampa su šio įrašo antrašte:

Ar jūs manote, kad "priežastys", kurioms pritaria ekonomistai, yra svarbesnės ir labiau gerbtinos už "priežastis", dėl kurių gydytojas galėtų rekomenduoti įtraukti kontraceptikus į pilnai kompensuojamų vaistų sąrašą?

Taip, žinoma. Ir štai kodėl: ekonomistai specializuojasi apsvarstyti visas sprendimo pasekmes prieš nuspręsdami, tuo tarpu gydytojai linkę skirti dėmesio tik tam tikroms pasekmėms (tiesiogiai susijusioms su sveikata), ir ignoruoti kitas (pavyzdžiui, pačias įvairiausias mokesčių arba draudimo įmokų padidėjimo pasekmes). Aš manau, kad bet kokioje rimtoje viešoje diskusijoje dėl valdžios veiksmų turėtų būti apsvarstomos visos pasekmės, o ne tik pasirinktos. Ekonomistai yra daug ir sunkiai galvoję, kaip to pasiekti. Mums ne visada pasiseka, bet mes bent jau turime sistemą, kaip tai daryti, o gydytojai - ne.

Sekmadienio skaitiniai: jūsų religija klaidinga

Jau truputį rašiau apie Joel Grus knygą Your Religion ir False, o neseniai netikėtai ją perskaičiau. Kaip ir reikia tikėtis, Joel Grus kritikuoja tikėjimą dievais, siela, rojumi ir angelais, žinomas ir nežinomas religijas, kultus, ir "užsiėmimus, kurie yra pakankamai religijos, kad būtų klaidingi", įskaitant didelių akmeninių galvų garbinimą, astrologiją, singuliaritarizmą, objektyvizmą, Dungeons and Dragons, New Age, deizmą, panteizmą, unitarizmą ir nereliginį dvasingumą. Bet jis turi pagrįstų priekaištų ir agnosticizmui (neidami į bažnyčią išpažinties agnostikai išsiduoda, kad yra veidmainiai, ir iš tikrųjų netiki katalikybės doktrinomis, o valgydami dieną ramadano metu - kad netiki Islamu) bei religinei tolerancijai ("niekam negalima kritikuoti mano įsitikinimų, jei aš sakau, kad jie religiniai"). Apibendrinant, ši knyga yra neblogas įvadas į pasaulio religijas, nors norint pilnai ją įvertinti ir atskirti prasimanymus nuo juokų apie tikrus dalykus, reikia būti susipažinus su XX a. devinto ir dešimto dešimtmečių JAV kultūra. Dėl to tikėtina, kad knyga niekada nebus išversta į lietuvių kalbą, taigi šį bei tą išversiu čia:

Religijos šalininkai dažnai teigia, kad pasaulio istorijoje būta nemažai atvejų, kai religija prisidėjo prie pagirtinų dalykų sukūrimo. Pavyzdžiui, šventas Petras be religijos niekada nebūtų pastatęs savo gražiosios bazilikos Romoje, Ford ir Mercedes niekada nebūtų sukūrę modernių papamobilių, Leonardas da Vinčis niekada nebūtų nutapęs Paskutinės vakarienės, [...]

Tačiau šis argumentas ignoruoja F.Bastiat įvardintą efektą apie "tai, kas matoma, ir tai, kas nematoma". Jei nebūtų religijos, galbūt šventas Petras būtų suprojektavęs elegantišką prekybos centrą, Ford ir Mercedes galbūt būtų pagaminę vandeniliu varomus arba hibridinius automobilius ar kabrioletus, o Leonardas da Vinčis būtų turėjęs daugiau laiko sukurti savo komerciškai labai sėkmingą kodą bei piešti nuogiems vyrams apskritimuose.

Beje, T.Cowenas save vadina nereligingu religijos šalininku, bet knyga kiek supratau jam irgi patiko.

Apie moralės filosofijos įtaką ekonomikai

Moralės filosofija yra senas ir daug emocijų keliantis klausimas, ir nors kai kurie ekonomistai turi ką apie ją pasakyti, buvau nustebęs, kad šitas podcastas su David Rose toks įdomus. Rose prasmingai ir be didelių nesąmonių pamini A.Smitą (rinkos dydis ir darbo pasidalinimo mastas yra svarbiausia klestėjimo priežastis), F.A.Hayek'ą (ekonominės informacijos surinkimas ir apdorojimas yra koordinavimo problema), B.Weingast'ą (institucijos Pietų Amerikoje panašios į turtingų šalių, bet to neužtenka), ir evoliucinę psichologiją (žmonės yra prisitaikę gyventi mažomis grupėmis, ir jų stipriausi moralės impulsai pritaikyti būtent tam). Taip pat jis įdomiai kritikuoja behavioural ekonomikos eksperimentus, kurie paprastai vyksta mažose (ne didesnėse už pirmykščių žmonių bandą) žmonių grupėse, ir anot Rose mažai ką sako apie tai, kaip žmonės elgiasi didelėje visuomenėje.

D.Rose ne tik išreiškia nuomonę, kad be laisvos prekybos ir tinkamų institucijų (pvz. nuosavybės teisių), ekonomikos augimui ne mažiau svarbios yra atskirų žmonių moralės normos, bet ir turi konkretų modelį, kokios tos moralės normos turėtų būti, kad ekonomika augtų netrukdoma. Moralė D.Rose požiūriu yra mechanizmas, galintis padėti išspręsti keletą svarbių koordinavimo problemų.

Viena tokių problemų yra informacijos apdorojimas įmonės ar organizacijos viduje. F.A.Hayek'as rašė, kad rinka yra efektyvus informacijos surinkimo ir apdorojimo mechanizmas. Bet įmonės/organizacijos viduje rinkos santykių nėra, ir dažnai kyla taip vadinama "auksinės galimybės" problema - kai informacija apie optimalius veiksmus tam tikru atveju prieinama tik vienam žmogui. Ar jis pasielgs taip, kad prisidėtų prie ekonomikos klestėjimo, dažnai priklauso tik nuo jo moralės nuostatų. Blogiausia, kad didelėje visuomenėje neužtenka gėdos ir kaltės jausmo, nes gali būti tokių veiksmų (pvz. pritaikius "pilką" būdą sutaupyti 1000 dolerių mokesčių arba nusirašinėti per egzaminą), kurie niekam nepadaro išmatuojamos žalos.

Kita problema, kuriai svarbi moralė, jei teisingai supratau D.Rose, yra įsipareigojimų nuoseklumo garantijos laikui bėgant. Daugelio įsipareigojimų vykdymą užtikrinti teisiniu keliu nepraktiška, todėl ar jie bus vykdomi, ar ne, priklauso nuo moralės normų. Konkrečiai D.Rose išskiria "racionalizavimą didesnio gėrio vardan", nuo kurio grėsmės dažnai priklauso didelės organizacijos darbuotojų motyvacija ar jos stoka. Banalus pavyzdys būtų vadovo pažadas paaukštinti gerai dirbantį darbuotoją pareigose, kurio nauda žymiai mažesnė, jei jis gali būti paaukotas vardan didesnio gėrio.

D.Rose mano, kad šios problemos yra mažiausios, jei kiekvienas žmogus kasdieniniame gyvenime vadovaujasi tokiomis moralės nuostatomis:
1. Nedaryti nieko, kas turi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pasekmių (padeda išvengti racionalizavimo didesnio gėrio vardan)
2. Nedaryti nieko, kas sukeltų neigiamų pasekmių, jei taip elgtųsi visi (t.y. kažkas panašaus į Kanto kategorinį imperatyvą) - padeda išvengti "auksinės galimybės" problemos.

Išsamiau savo teoriją D.Rose išdėsto knygoje, kurios dar neskaičiau, bet jis pakankamai pripasakojo ir podcaste, kad būtų ką komentuoti.

Iš pradžių pagalvojau keturis dalykus:

• A.Klingas apie moralės normų svarbą ekonomikos augimui panašiai rašė prieš kokius dešimt metų.
• Rose trivializuoja moralę. Teisės ekonomine analize užsiimantys ekonomistai seniai yra praradę viltį surašyti visas didelei visuomenei reikalingas taisykles ant vienos akmens lentelės ar ožio odos. Geriausia ką esu skaitęs apie tai - D.Friedmano knyga Law's Order. Pvz. Rose sako, kad galima vogti gelbėjimo ratą jei gelbėji skęstantį vaiką, bet ar tai ne racionalizavimas didesnio gėrio vardan?
• R.Hansonas apie Rose teoriją pasakytų, kad žemdirbių moralės normos geriau tinka kapitalizmui nei laukinių žmonių, nes yra toliau pažengę koordinavimo problemų didelėje žmonių grupėje sprendimo prasme.
• Rose teorija yra paradoksali tuo, kad vertindamas visos visuomenės gerovę, jis akivaizdžiai vadovaujasi utilitarizmu (ar bent jau kažkokia konsekvencionalizmo atmaina), kurį kritikuoja kaip netinkamą asmeninių sprendimų priėmimui didelėje visuomenėje. Ir visa laimė. Nes tie, kas vadovaujasi deontologinėmis teorijomis vertindami visuomenės gerovę, yra linkę propaguoti kentėjimą už skolinimąsi, išlaidavimą ir kitas nuodėmes, ir mano, kad tie, kas siūlo su krizėmis kovoti monetarinės politikos priemonėmis, eina prieš Dievo valią. 

Paskui pradėjau rašyti šį įrašą, ir pamačiau, kad 2009 metų kovą D.Rose ragino B.Bernanke atleisti akseleratoriaus pedalą gąsdindamas infliacija. Moralės filosofija - tikrai pavojingas dalykas.

Didžiausia visuomenės problema

Viešosios gėrybės (public goods) ir externalities (lietuviško termino tiesą sakant nežinau) kaip žinia yra du būdai kalbėti apie tą pačią problemą, dar vadinamą koordinavimo problema. Šiukšlinimas yra neigiama externality, švarios gatvės ir miškai yra viešoji gėrybė, o šiukšlinimo naudos ir kaštų pasidalinimas yra koordinavimo problema. Kažkada rašėme, kad tiesos žinojimas yra viešoji gėrybė. Filosofas M.Huemeris, kai nešneka apie kūno ir sielos problemą, pasirodo yra neblogas filosofas, ir čia gana įtikinamai kalba apie tai, kad iracionalumas yra didžiausia visuomenės problema (nors remiasi daugiausia savo vaikystės draugo B.Kaplano knyga). Žmonės neskiria pakankamai pastangų sužinoti, kaip iš tikrųjų veikia pasaulis, todėl išrenka netikusius politikus, kurie nesugeba išspręsti kitų didelių visuomenės problemų, įskaitant karą, skurdą ir aplinkosaugos problemas.

Huemeris taip pat įvardina keletą požymių, kad žmogus mąsto neracionaliai, ir siūlo taikyti juos pirmiausia sau, siekiant mąstyti racionaliau:

• aptarinėjant kokį nors klausimą, jus apima pyktis
• jūs susidarote kategorišką nuomonę kokiu nors klausimu beveik nieko apie jį nežinodami
• jūs naudojatės tik informacijos šaltiniais, kurie palaiko jūsų nuomonę, ir vengiate priešingas nuomones propaguojančių šaltinių
• įgiję naujos informacijos kokiu nors klausimu, jūs nekeičiate nuomonės
• jūs manote, kad priešingai manantys žmonės yra piktavaliai

Kas nusipelnė gyventi geriau

Dabartinio JAV prezidento B.Obamos rinkiminis šūkis artėjančiuose prezidento rinkimuose atrodo bus "neturtingi amerikiečiai nusipelnė gyventi geriau". Ta proga du mano mėgstami blogeriai B.Kaplanas ir K.Smitas diskutavo, ar nusipelnę ir kiek nusipelnę gyventi geriau yra neturtingi žmonės (ne tik amerikiečiai). Diskusiją apibendrinančias mintis jie surašė čia ir čia.

Kalbant rimtai, o ne kaip kandidatai į prezidentus, anglišką žodį deserving tiksliau būtų versti "verti", o ne "nusipelnę" gyventi geriau. Ir nors Kaplanas su Smitu iš pirmo žvilgsnio nesutaria ir prie sutarimo nepriartėjo, aš beveik pritariu jiems abiems, nes manau, kad jie tiesiog nesusišneka.

Kaplanas teigia, kad vieni žmonės yra verti mūsų paramos, o kiti - ne, ir atskirti juos nesunku. Neturtingose šalyse gyvenantys mažos kvalifikacijos dirbantieji, mažamečiai neturtingų ir neatsakingų žmonių vaikai, turtingų šalių gyventojai su sunkia negalia ir kai kurie kiti žmonės tikrai verti paramos, nes jie patys negali nieko padaryti kitaip, kad gyventų geriau. Tuo tarpu darbo drausmę nuolat pažeidinėjantys ir todėl neturintys nuolatinio darbo arba tingintys dirbti amerikiečiai nėra verti paramos, nes nuo jų pačių priklauso, ar jie bus neturtingi. Pvz. JAV valytojai yra viena mažiausiai uždirbančių profesijų, bet vidutinis statistinis JAV valytojas yra turtingesnis nei 96 procentai pasaulio gyventojų.

Smitas teigia, kad neturtingi darbo nesusirandantys amerikiečiai gyvena geriausiai kaip jiems išeina, ir geriau gyventi jie negali. Vieni žmonės negali daugiau uždirbti dėl fizinės negalios, o kiti dėl impulsyvaus charakterio, tingumo ar kitų ydų, bet visi jie vienodai verti užuojautos ir paramos. Tokį žmogų galima priversti pvz. naudojant visuomenės spaudimą pakeisti savo elgesį, bet visuomenės spaudimas yra papildomas apribojimas, mažinantis jo utility. Jis siūlo atskirti klausimą ar kai kurie žmonės yra pvz. bejėgiai prieš savo tingumą nuo praktinio klausimo, kaip padėti tokiems žmonėms nepaskatinant mažiau dirbti kitų, darbštesnių žmonių, bet mano, kad ir šią praktinę problemą įmanoma išspręsti.

Smito ir Kaplano diskusija įdomi tuo, kad priešingai nei daugelyje kitų diskusijų, tradiciškai kairiąją poziciją ginantis Smitas naudojasi klasikinės ekonomikos modeliu, kuriame individai maksimizuoja utility, o už valstybės nesikišimą agituojančio Kaplano modelis (kurio jis tiesa taip aiškiai kaip Smitas neišdėsto) paremtas behavioural ekonomika.

Smitas tam tikra prasme teisus, kad prastesnių gebėjimų žmonės yra verti užuojautos, nepriklausomai nuo to, ar tie gebėjimai fiziniai, ar protiniai. Bet jis man atrodo be reikalo nori pakeisti žodžių prasmę. Tradicinė nuopelnų ir buvimo ko nors vertam prasmė yra labai behavioural: senovės žemdirbių visuomenėje tingus žmogus, paliktas tinginiauti, arba mirtų badu, arba sukeltų daug nemalonumų kitiems, todėl dirbti jį verčiantis visuomenės spaudimas nors nenaudingas žmogui ir visuomenei trumpuoju laikotarpiu, bet naudingas ilguoju. Standartiniai utility naudojantys modeliai tam atvaizduoti nelabai tinka, nors kalbant apie tokius reiškinius utility savokos visiškai išmesti nebūtina. Labai gali būti, kad mūsų laikais tingių žmonių galimybės pasikeitė, ir dabar nebėra optimalu naudoti visuomenės spaudimą verčiant juos dirbti, o geriau tiesiog duoti jiems pinigų. Bet visai nereikia sakyti, kad jie verti paramos - žymiai paprasčiau palikti pradinę žodžių reikšmę, ir sakyti, kad tie žmonės neverti/nenusipelnė paramos, bet skatinama užuojautos visuomenė vis tiek juos remia, nes taip visiems geriau. Kaplanas su Smitu galėtų diskutuoti tiek dėl šio teiginio, tiek dėl ginčytinos Smito minties, kad nesunku sukurti mechanizmą, kaip paremti pvz. tingius žmones neskatinant tinginiauti kitų. Tikėkimės, kad bus antras raundas.

Anksčiau jau esame rašę apie tradicinę ir modernią sampratą, kada žmonės verti pagyrimo.

Įmonių misija ir akcijų vertė

K.Smitas neseniai parašė "Apple vadovybės laišką akcininkams":

[...] Dividendų mokėjimas yra nesuderinamas su pagrindine mūsų misija Apple. Ši misija yra leisti laiką šiaurės Kalifornijoje ir būti NUOSTABIAIS [...]

Apple turi 70 mlrd. USD pinigų (pridėjus labai likvidžias finansines investicijas) ir nemoka dividendų. Tai nėra nei pirmoji, nei vienintelė įmonė, kuri taip elgiasi, nors 70 mlrd. galbūt yra rekordas. Turbūt iš technologijų puslapių K.Smito "laišką" suradę komentatoriai jo nesuprato, bet Smito mintis iš tikrųjų rimta.

Apple neturi verslo plano, kur investuoti 70 mlrd. USD. Jie sukūrė keletą labai sėkmingų produktų, bet tai negarantuoja, kad jiems seksis ir ateityje. Jeigu Apple išmokėtų dividendus, jų akcijų vertė tikriausiai sumažėtų mažiau nei išmokėta suma (nors dėl mokesčių sistemos niuansų akcininkams tai arba būtų naudinga, arba ne). Jei Apple niekada nemokės dividendų, ir galiausiai (pvz. po 100 metų) žlugs kaip praktiškai visos įmonės, jų akcijų vertė šiuo metu turėtų būti lygi nuliui. Ji nėra lygi nuliui tik todėl, kad investuotojai tikisi, kad Apple anksčiau ar vėliau mokės dividendus. Jei Apple turėtų verslo planą, kaip investuoti 70 mlrd dolerių su didesne už standartinę tikėtina grąža, dividendus optimalu būtų mokėti vėliau. Bet jeigu tie pinigai bus išleisti stengiantis apsaugoti įmonės dominuojančią padėtį, investavimo požiūriu tai greičiausiai nebus optimalu. Tas pats be abejo galioja ir daugeliui kitų įmonių.