Apie VILIBORą jau esame rašę ir
rimtai, ir
juokais, o neseniai apie jį
parašė ir naujas žurnalas. Straipsnis neblogas, nes pašnekovai, išskyrus gal V.Trukšiną, atrodo supranta, ką kalba. Tik panašu, kad patį straipsnį rašė ir antraštę galvojo skirtingi žmonės. Iš tikrųjų bankai bandė spręsti savo problemas (kaip subalansuoti poziciją litais), indėlininkai - savo (kaip gauti daugiau palūkanų), paskolų turėtojai - savo (kaip mokėti mažiau palūkanų). VILIBORo svyravimai buvo visų tų problemų sprendimo pasekmė, o ne įrankis.
Nežinau, kaip indėlininkai ir paskolų turėtojai, spręsdami savo problemas, galėjo įtakoti VILIBOR.
AtsakytiPanaikintiStraipsnis tikrai neblogas, tik kiek per mažai kategoriškas. Aukštą VILIBOR lėmė lito devalvavimo rizika. Vyriausybė problemą "išsprendė" už kelis milijardus eurų nupirkdama per brangių litų ir suteikdama besitraukiančiam iš "lito zonos" kapitalui nepaprastai patrauklų valiutos kursą, tuo pačiu ir papildomą stimulą trauktis.
Šitų mainų metu į orą paleista kelis kart daugiau mokesčių mokėtojų pinigų, nei po to sutaupyta karpant pensijas ir pašalpas.
Indėlininkai VILOBOR įtakoja nešdami pinigus į bankus. Jeigu jie būtų laukę, kol indėlių palūkanos pasieks 15%, VILOBORas būtų pakilęs aukščiau.
AtsakytiPanaikintiPaskolų turėtojai įtakoja VILIBOR nuspręsdami, kokia valiuta imti paskolą. Tie, kas konvertavosi paskolas litais į eurus, bankams palengvino pozicijos litais balansavimą ir mažino VILOBORą. O kas skolinosi litais (arba pirko swap'us) - didino.