M.Mungeris apie Santiago autobusus

M.Mungeris yra rašęs ir du kartus pasakojęs per Econtalk apie Santiago miesto autobusus. Santiage gana susispaudę gyvena daugiau kaip 5 mln gyventojų, o metro linijų nėra daug, todėl didžioji dalis keleivių kasdien važiuoja autobusais. M.Mungeris keletą kartų buvo Čilėje, važinėjosi miesto autobusais, ir parsivežė keletą svarbių ne tik miesto transportui pamokų:

1. Kartais rinka gali surinkti informaciją, kurios neįstengia gauti joks centrinis planuotojas
2. Žmonės yra godūs (t.y. elgiasi taip, kaip jiems naudingiau) ne tik rinkos, bet ir socializmo sąlygomis.

Anot Mungerio, buvo taip: Santiage buvo valstybinis metro ir privati miesto autobusų sistema su keliais tūkstančiais konkuruojančių įmonių. Autobusai buvo dviejų rūšių: greitieji, kurie buvo brangesni, veždavo iš gyvenamųjų rajonų į centrą ir pakeliui nestodavo, bei stojantys kiekvienoje stotelėje. Vairuotojams buvo mokama už keleivių skaičių, todėl vykdavo lenktynės tarp konkuruojančių firmų autobusų, kuris pirmas pasieks stotelę - dėl to buvo nemažai avarijų. Kita problema buvo oro tarša - kai kurie autobusai buvo seni. Bet valdžia (ir rinkėjai) matė visai kitas problemas:

• godumą ir pelną (sistema buvo pelninga) 
• nelygybę (greitaisiais autobusais naudojosi tik pasiturintys)
• metro buvo nuostolingas 

Dėl to padarė tokią reformą:

• uždraudė privačius autobusus
• įkūrė valstybinę autobusų įmonę, kuriai nupirko didelius Volvo autobusus
• vairuotojams ėmė mokėti ne už keleivių skaičių, o už grafiko laikymąsi
• suvienodino kainas
• panaikino lygiagrečiai metro einančius autobusų maršrutus. Vietoje to padarė, kad kai kurie autobusai važiuoja iš gyvenamųjų rajonų į kažkurią metro stotelę ir atgal.

Išėjo taip:

• 600 mln USD nuostolių per metus (taigi pelno problemą išsprendė)
• sumažėjo sunkių avarijų, bet padaugėjo smulkių, nes dideli autobusai sunkiai telpa į siauras gatves
• jei autobusas vėluoja, jis stotelėje nestoja, nes vairuotojui svarbiau grafikas. Pirmoje stotelėje kai kurie autobusai irgi nestoja.
• kadangi daug kam reikia važiuoti su 2 persėdimais (į metro autobusu, paskui nuo metro vėl autobusu), vidutinis kelionės laikas išsaugo nuo 40 min iki 2 val. Be to, smarkiai sumažėjo patikimumas - kartais kelionė trunka dar ilgiau.
• oro užterštumas ir kamščiai padidėjo (tikėtasi juos sumažinti naudojant didelius autobusus), nes daug kas ėmė važinėti automobiliais
• metro perpildytas, bet vis dar nuostolingas
• aptarnavimo kokybė lyginant su visu tuo - jau smulkmena

Grįžtant prie pirmos pamokos, galima prisiminti diskusiją (pvz. čia) dėl Sovietų Sąjungos žlugimo. Iš vienos pusės, rinka tikrai surenka informaciją geriau už centrinį planuotoją. Iš kitos pusės, kaip stebėjosi ir econtalk'o vedėjas R.Robertsas, planuotojai Santiago atveju jau turėjo rinkos surinktą informaciją apie maršrutus, bet ja nesinaudojo. Taigi planuotojų (o ne vykdytojų) motyvacija (o ne informacijos trūkumas) galbūt ir yra didžiausia problema.

Istorijos tęsinys irgi pamokomas. Autobusų reforma buvo viena iš priežasčių, dėl kurių kairiųjų valdžia pralaimėjo paskutinius rinkimus, bet grįžti prie godumu ir pelnu paremtos senosios sistemos praktiškai neįmanoma. Mungerio kalbinti autobusų keleiviai beveik vienbalsiai mano, kad reikia tik daugiau autobusų ir geresnių vairuotojų. Senosios sistemos niekas nenori, labiausiai dėl to, kad prisimena "laukinę" kovą dėl keleivių. Mungeris, remdamasis savo kolegų darbais, gali pasiūlyti sprendimą - destruktyvi kova dėl keleivių vyksta tada, kai autobusai privatūs, bet neapibrėžtos nuosavybės teisės į stoteles. Jei autobusų įmonėms būtų leista turėti savo stoteles, o policija baustų ne savo stotelėje stojančius autobusus, problema gerokai sumažėtų. Tačiau tokias reformas daryti jau per vėlu. Vairuotojų motyvavimo problemas galbūt galų gale pavyks išspręsti, bet valstybinė autobusų sistema tikriausiai liks nuostolinga ir neefektyvi, nes Pietų Amerikos turtinga Čilė gali sau tai leisti.

Kaip pastebi Mungeris ir čia jį komentuojantis A.Klingas, nereikia manyti, kad čiliečiai kažkuo iš esmės skiriasi nuo kitų. JAV miesto autobusų sistemos valstybinės, ir niekas nemano, kad būtų galima pvz. sumažinti užterštumą jas privatizavus ir perviliojus dalį automobilių vairuotojų į autobusus. JAV švietimo sistema taip pat veikia itin prastai, bet ji bent jau neparemta godumu ir pelno siekimu.