Bankų rezervų palūkanos refleksyvumo teorijos šviesoje

Truputį pavėlavęs visgi pakomentuosiu kolegos nuomonę apie bankų rezervų palūkanas. Pradėkime nuo to, kad

• bankų rezervų palūkanos yra vienas iš monetarinės politikos įrankių, bet ne vienintelis. Žymiai svarbesnis veiksnys yra ateities pinigų kiekio lūkesčiai.
• mokant palūkanas už rezervus, lengviau padidinti pinigų kiekį. Iš kitos pusės, esant tam pačiam pinigų kiekiui, palūkanų mokėjimas už rezervus yra stabdantis (contractionary) veiksmas.

Kolega kiek suprantu pritaria S.Sumneriui, kad 2008 metais monetarinė politika bendrai paėmus buvo pernelyg stabdanti, bet teigia, kad realiame pasaulyje su realiu Bernanke ir realiu Obama geriau jau mokėti palūkanas už rezervus ir padidinti pinigų kiekį, nei to nedaryti. Labai gali būti, kad tai tiesa, tačiau makroekonomikos teorijos, pritaikytos tokiam realiam pasauliui, ignoruoja tai, ką G.Soros'as vadina refleksyvumu. Jei teorija bus idealiai pritaikyta Bernankei ir Obamai, ji sakys, kad jie viską daro teisingai, tik visi kiti turi kažką daryti, kad krizė būtų kuo mažesnė. Žymiai naudingesnės yra teorijos, kurios aiškiai parodo, kad Bernankė ir Obama šiuo metu klysta.