2011 m. kovo 30 d., trečiadienis

Kada ekonomistai labiausiai nesutaria

Ekonomistas A.Blinder'is yra pasakęs, kad ekonomistai turi mažiausia įtakos tose srityse, apie kurias žino daugiausiai ir geriausiai sutaria, o daugiausia įtakos - tose srityse, kur žino mažiausiai ir labiausiai nesutaria.
Crooked Timber neseniai pusiau juokais pateikė šio paradokso "public choice" (neįsivaizduoju, kaip verčiama lietuviškai) sprendimą:
1. Kiekvienas politinis sprendimas yra labai svarbus nedidelei interesų grupei ir nelabai svarbus daugumai kitų rinkėjų ar parlamento narių
2. Tie rinkėjai ar parlamento nariai, kuriems sprendimas nėra svarbus, dažnai balsuoja remdamiesi vyraujančia ekspertų nuomone
3. Ekonomistai yra ekspertai, kurių nuomonė tokiu atveju svarbi. Nors jie naudojasi tam tikromis teorijomis ir įrankiais, daugelis jų turi pakankamai "rankenėlių", kurias pasukus galima gauti norimas išvadas.
4. Tie, kam politinis sprendimas svarbus, gali rasti būdų, kaip patraukti dalį ekonomistų į savo pusę

Iš viso to išeina, kad
1. Kai ekonomistai sutaria kokiu nors neaktualiu klausimu, niekas nebando jų įtakoti, ir ekonomistų konsensusas lieka stabilus, bet ekonomistai neturi didelės įtakos (nes klausimas mažai aktualus)
2. Kai ekonomistai sutaria kokiu nors svarbiu klausimu, priešingai, nei teigia Blinder'is, jie turi daugiausia įtakos. Problema ta, kad tos interesų grupės, kurioms konsensusas nepalankus, tuomet yra labiausiai suinteresuotos jį pakeisti ir skiria tam daugiausia išteklių. Dėl to tokiu atveju ekonomistų sutarimas būna laikinas, ir greitai pereina į  trečią variantą.
3. Kai ekonomistai nesutaria svarbiu klausimu, jie neturi daug įtakos, užtat tokia padėtis stabili.

2011 m. kovo 27 d., sekmadienis

Apie moterų vienuolynus

Evoliuciniu požiūriu vienuolynai yra itin mįslingos institucjos. Vienas jų egzistavimo paaiškinimas - kad nors individams evoliuciškai nenaudinga stoti į vienuolyną, tai naudinga vienuolynui, todėl vienuolynas kaip institucija išlieka. Gali būti, kad tokio paaiškinimo užtenka, bet pakalbėjus su Silva Rerum romanų serijos skaitytojomis ir aplankius Bažnytinio paveldo muziejų, kilo truputį kitų minčių.

Viena didesnių šių laikų mįslių lieka gimstamumo sumažėjimas kai žmonės praturtėja, o moterys įgyja lygias teises su vyrais. Panašu, kad būtent moterys praturtėję nori turėti mažiau vaikų, todėl jaunų aukštuomenės moterų stojimą į vienuolynus prieš keletą šimtų metų galima laikyti kraštutiniu šio reiškinio variantu. Pasiekus aukštesnę padėtį visuomenėje, moterims pasidaro optimalu negimdyti vaikų kuo anksčiau, o bandyti susilaukti teisėtų vaikų su kuo aukštesnės padėties vyru, nes tokie vaikai turi geriausias gyvenimo perspektyvas. Kitaip sakant, laukti princo ant balto žirgo. Jeigu princą ant balto žirgo vis tiek parenka šeima, o tikram princui išpirkti savo išrinktąją iš vienuolyno vieni niekai, laukti galima ir vienuolyne.

2011 m. kovo 25 d., penktadienis

Mesti ar nemesti

Ekonomistai vis dažniau ima patarinėti žmonėms ne tik kaip investuoti pinigus, bet ir ką studijuotikiek turėti vaikų, trumpiau tariant - kaip gyventi. Iš vienos pusės, kaip yra sakęs D.Friedmanas, ekonomika yra mokslas apie sprendimų priėmimą, todėl nieko nuostabaus, kad ekonomistai pataria, kaip priimti sprendimus. Iš kitos pusės, kaip pasakė kitas ekonomistas, ekonomistai atsakinėja į klausimus dėl to, kad jų klausiama, o ne dėl to, kad žino atsakymą.

Štai T.Cowenas bando patarti krepšinio treneriams. Sakykime, kad ketvirto kėlinio pabaigos liko apie 45 sekundes, rezultatas lygus, ir jūsų komanda pradeda naują ataką. Ką daryti: atakuoti kuo greičiau, ar išnaudoti visą atakai skirtą laiką?

Dauguma trenerių pataria atakuoti kuo greičiau, nes prametus pvz. likus 35 sekundėms, net jei varžovai atkovos kamuolį, kėlinio pabaigoje liks laiko dar vienai atakai. Jei rezultatas ketvirto kėlinio pabaigoje lygus, vadinasi komandų pajėgumas praktiškai vienodas, ir tikimybė, kad kiekviena ataka baigsis sėkmingai, yra panaši. Turint du bandymus prieš vieną įgyjamas nemažas pranašumas.

Cowenas siūlo priešingai. Jo argumentai pagrįsti daugiausia neapibrėžtumu - gali įvykti klaidų, pražangų ir kt. nenumatytų dalykų, todėl niekas nežino, kiek tiksliai atakų liko. Tas be abejo tiesa, bet jei komandų pajėgumas vienodas, gali įvykti tiek teigiamų, tiek neigiamų nenumatytų dalykų. Du bandymai prieš vieną vis tiek lieka labai naudingi.


2011 m. kovo 15 d., antradienis

Pora minčių iš Econlog

A.Klingas neseniai parašė labai neblogą santrauką apie XX a. Didžiąją krizę. Dalis minčių sutampa su tuo, ką kažkada rašiau čia. Vieną mintį truputį perfrazuosiu: laikmečiu X rašyta laikmečio Y istorija dažnai daugiau pasako apie X "laikmečio dvasią" negu apie faktinius laikmečio Y įvykius. Tas be abejo galioja ne tik F.Roosevelt'o, bet ir Vytauto Didžiojo žygiams.

D.Hendersonas aprašo įdomią patirtį su apgaulingu klausimu: ką pasirinktumėte - ar gauti 100 000 dolerių asmeniškai, ar kad 1 mln. dolerių būtų paaukota labdarai. Dosnesni žmonės rinktųsi antrą variantą, godesni - pirmą, o ekonomistai paklaustų: o ką pinigų turėtojas darys su likusiais 900 000 dolerių, jei pasirinksiu pirmą variantą?

2011 m. kovo 11 d., penktadienis

Kodėl ECB klysta

Visa Europa jau savaitę aptarinėja ECB užuominas apie numatomą palūkanų normų padidinimą. Apie monetarinę politiką rašėme jau daug, bet dabar gera proga dar kartą viską apibendrinti.

Pradiniame makroekonomikos kurse kartais sakoma, ir jį atsimenantys žurnalistai mėgsta kartoti, kad centrinis bankas valdo ekonomiką keisdamas skolinimosi kaštus: mažesnės palūkanų normos skatina investuoti ir vartoti, ir taip stimuliuoja ekonomiką, o didesnės - priešingai. Iš tikrųjų centrinis bankas didindamas pinigų kiekį gali sumažinti tik trumpalaikes palūkanų normas, o dėl padidėjusių infliacijos lūkesčių ilgalaikės palūkanų normos padidės, taigi atsekti "skolinimosi kaštų" įtaką ekonomikai ne taip paprasta.

Makroekonomikos kurse pažengusiems sakoma, kad centrinis bankas turi infliacijos taikinį, t.y. stengiasi, kad per ilgesnį laikotarpį infliacija nenukryptų nuo užsibrėžto tikslo, pvz. 2% per metus. Trumpalaikes palūkanų normas centriniai bankai naudoja tik kaip matą, kuriuo matuoja, kiek smarkiai jie ketina padidinti arba sumažinti pinigų kiekį, nes patį pinigų kiekį sunkiau pamatuoti. Centriniai bankai infliacijos taikinio siekia tarsi vairuotų tanklaivį ar didelį lėktuvą: jie atsargiais judesiais bando atlikti posūkį, bet iš anksto ne visada žino, kiek kartų reikės kartoti judesį, kol infliacija pasisuks norima kryptimi. Jie tikrai neturi tikslo išlaikyti kuo mažesnes trumpalaikes palūkanų normas, tokias kaip pusės metų EURIBOR, su kuriomis susietos daugelio europiečių būsto paskolos, ir kurių vidutinis dydis per ilgesnį periodą vis tiek priklauso tik nuo infliacijos ir "realių veiksnių", t.y. žmonių polinkio taupyti ir vartoti skolon bei verslininkų gebėjimo rasti pelningų projektų.

Monetarinės ekonomikos srityje dirbantys mokslinkai jau senokai žino, kad infliacijos taikinio naudojimas turi porą trūkumų, vienas iš kurių - neatsparumas klaidoms. Kartą suklydus ir pasiekus pvz. per mažą infliaciją, norint, kad ekonomika nepatirtų "stabdančio" poveikio, reikia sąmoningai viršyti taikinį. Kadangi centriniai bankai infliaciją laiko savo "veiklos kokybės" rodikliu, jie nėra suinteresuoti užsiimti tokiu klaidos taisymu, ir tai smarkiai pristabdė ekonomikos atsigavimą 2009 metais.

Minėtuose Woodford'o ir kolegų straipsniuose kaip geresnė alternatyva infliacijos taikiniui siūlomas kainų lygio taikinys, neturintis šio trūkumo. Jeigu centrinis bankas siekia tam tikro prekių krepšelio svertinio kainų vidurkio, ir vieną periodą nepasiseka pataikyti į taikinį, vėlesniame periode tenka "atsigriebti".

Deja, tiek infliacijos, tiek kainų lygio taikinys turi kitą trūkumą. Kainos ir infliacija priklauso ne tik nuo monetarinės politikos, bet ir nuo "realių veiksnių". Pvz. naftos ir maisto kainoms nemažai įtakos turi ekonominės padėties pokyčiai Kinijoje, Indijoje ir Afrikoje, o taip pat įvykiai Artimuosiuose Rytuose. Kainų augimas gali būti ekonomikos atsigavimo ženklas - tada padidinti palūkanų normą (t.y. sumažinti pinigų kiekį) yra normalus nekenksmingas monetarinės politikos veiksmas. Bet kainos gali išaugti ir dėl realių veiksnių. Ir, kaip dabar, tai gali nutikti krizės metu, esant ~10% nedarbo lygiui. "Stabdanti" monetarinė politika tokiu atveju tik sulėtinti atsigavimą. Bet infliacijos arba kainų lygio taikinio besilaikantis centrinis bankas abiem atvejais elgsis vienodai.

Šią problemą išspręsti galima naudojant nominalaus BVP taikinį. Jei kainos auga dėl realių veiksnių, jį naudojant realus BVP gali smarkiai neišaugti, bet jis bent jau nebus priverstas mažėti. O jei kainos auga dėl ekonomikos atsigavimo, nominalaus BVP taikinys padės suvaldyti tą augimą ne blogiau už infliacijos taikinį. Tiesa, nominalaus BVP taikinys turi trūkumą, dėl kurio prastai tinka mažoms šalims: jei vienoje ūkio šakoje įvyko kas nors netikėto, pvz. smarkiai išaugo eksportas, naudojant nominalaus BVP taikinį galima pakenkti kitoms ūkio šakoms. Bet Eurozonai NBVP taikinys puikiai tiktų.

Gali atrodyti, kad taikinio turėjimas tik be reikalo suvaržo centrinio banko veiksmus. Bet didelėms centralizuotai valdomoms organizacijoms sunku kitaip koordinuoti savo veiklą. Net policija turi nusikaltimų išaiškinimo rodiklius, ir nors dėl to kartais nepagarbiai elgiasi su nukentėjusiais, galima tik su pasibaisėjimu įsivaizduoti, į ką būtų panašus jų darbas, jei tų rodiklių nebūtų.

Kol kas maža vilčių, kad ECB atsisakys savo netobulo infliacijos taikinio. Eurozonos valstybių ekonomikos atsigavimui tai nieko gero nežada. Galima nebent pasidžiaugti, kad prieš porą metų tokius centrinių bankų veiksmus kritikavo praktiškai vienas S.Sumneris, o dabar - daug komentatorių iš skirtingų politinio spektro pusių. Jei tokia tendencija išliks, per kitą krizę bus daug lengviau.

2011 m. kovo 7 d., pirmadienis

Užsimaskavęs austrų ekonomistas

Knygos The Undercover Economist (ir kitų neblogų knygų bei Financial Times skilties "Dear Economist") autorius T.Harfordas neabejotinai yra vienas iš Nematomos Rankos įkvėpėjų. Jis paprastai rašo apie mikroekonomiką, bet neseniai išsidavė, savo geriausių ekonomikos podcastų sąraše pavadinęs šitą podcastą apie pinigus "ko gero geriausiu pasaulyje". Podcasto paklausyti verta, nes įdomiai pasakojama ir apie Braziliją, ir apie FED užkulisius, ir apskritai apie tai, kas yra pinigai. Bet pabaigoje kartu su klausimu "kas galėtų paneigti galimybę, kad krizę sukėlė mažos palūkanos dešmtmečio viduryje" iš maišo išlenda austriška yla. Aš labiau pritarčiau A.Klingui, vienu geriausių ekonomikos kategorijoje pavadinusiam šitą R.Robertso ir M.Mungerio podcastą apie autobusus Santiage (apie jį rašiau čia).

2011 m. kovo 4 d., penktadienis

J.Haidtas ir R.Hansonas apie moralę ir politines pažiūras

Kaip jau rašiau, psichologas J.Haidtas skirsto moralės normas į 5 rūšis:
1. Žala ir rūpinimasis kitais (pvz.: šmeižti kitus yra negerai)
2. Teisingumas ir atsilyginimas tuo pačiu (pvz.: susikrauti didžiąją dalį torto į savo lėkštę yra negerai)
3. Priklausomybė savo socialinei grupei ir lojalumas (pvz.: valgyti svetimos kultūros sukurtus hamburgerius yra negerai)
4. Pagarba valdžiai ir vyresniesiems (pvz.: vesti nepaklausus tėvų nuomonės yra negerai)
5. Šventumas ir tyrumas (pvz.: šlapintis viešoje vietoje yra negerai)
J.Haidto skirstymui būdinga tai, kad paskutinės trys moralės normų rūšys aktualesnės JAV respublikonams nei demokratams, o skurdesnių šalių gyventojams - labiau nei turtingesnių.

Ekonomisto R.Hansono nuomone, apie kurią taip pat rašiau, žmonių požiūriai į moralę labiausiai skiriasi dėl to, kad vieniems žmonėms iki šiol svarbios žemdirbystės laikais buvę aktualios tradicinės moralės normos, o kitiems jos savo svarbą praranda, ir jiems lieka tik įgimti iki žemdirbystės susiformavę moralės impulsai.

Hansonas turbūt neprieštarautų Haidto teiginiui, kad visų penkių rūšių moralė žmonėms yra įgimta, tik sakytų, kad lojalumo grupei, pagarbos valdžiai ir tyrumo įgimti impulsai silpnesni, o žemdirbių kultūra juos sustiprino, nes jie naudingiausi tada, kai gyventojų tankumas didesnis nei laukinių žmonių, bet mažesnis nei miestiečių. O ką pasakytų Haidtas apie Hansono mintis, tikiuosi dar sužinosime.

2011 m. kovo 3 d., ketvirtadienis

Kaip Rytai nutolo nuo Vakarų

Ekonomistas T.Kuranas nelabai seniai parašė knygą The Long Divergence: How Islamic Law Held Back the Middle East. Čia ją apžvelgia Marginal Revolution, o čia - The Economist. Knygos dar neskaičiau, tik klausiau šitą podcastą su autoriumi, bet to užtenka, kad suprastum, kodėl T.Cowenas vadina T.Kuraną vienu svarbiausių šiuolaikinių mąstytojų. Jam pavyksta suderinti teisės normų ekonominę analizę ir gilų Islamo kultūros ir istorijos išmanymą.

Nedaug kas ginčytųsi, kad Islamo pasaulis (tiksliau - arabiškai kalbančios šalys, Turkija ir Iranas) šiuo metu smarkiai ekonomiškai atsilikęs nuo Vakarų. Bet prieš kokius penkis šimtus metų tik neišmanėlis galėjo sakyti, kad Vakarų Europos šalių laukia geresnė ateitis nei Islamo šalių ar Kinijos - europiečiai buvo neturtingi, neišsilavinę ir nuolat kariavo tarpusavyje. Vadinasi, atsitiko kažkas netikėto. Islamo pasaulyje paklausus, kodėl Vakarai juos aplenkė, dažnai galima išgirsti skundų, kad jų augimą sugriovė Vakarų imperializmas. Tame yra daug tiesos, bet lieka klausimas, kodėl Vakarai tapo stipresni. Šiek tiek su Islamo pasaulio istorija susipažinę laisvos rinkos šalininkai pasakytų, kad augimą sustabdė stiprios viską kontroliuoti norėjusios valstybės (kaip pasakytų M.Ridley - "piratai"). Bet T.Kuranas žvelgia dar giliau.

Lieka klausimas, kodėl valstybės įtaka buvo didesnė Rytuose, be ne Vakaruose. Kažkurioje vietoje taip klausinėti "kodėl" tampa nepraktiška, bet T.Kurano atsakymas įdomus: Islamo pasaulyje augimui sutrukdė teisės normos, kurios visai neatrodė žalingos tada, kai atsirado. Vienas svarbus veiksnys buvo paveldėjimo teisės normos, atsiradę tikriausiai dėl ankstesnių valdovų bandymo išsaugoti savo įtaką. Vakaruose visas turtas atitekdavo vyriausiajam sūnui, o pagal Islamo teisę sėkmingą tėvo verslą paveldėdavo visi vaikai (nors nelygiomis dalimis). Dėl to stambios įmonės ilgainiui būdavo padalinamos arba sužlugdomos, o būtent stambaus kapitalo interesai, nors toli gražu nesutampantys su paprastų žmonių interesais, buvo svarbi atsvara valstybės galios monopoliui Vakarų Europoje. Kitas svarbus skirtumas buvo Europoje egzistavę juridiniai asmenys, kurie iš pradžių buvo daugiausia vienuolynai, o paskui ir įmonės. Tuo tarpu Islamo pasaulio teismams dar ilgai buvo mįslė, kaip spręsti ginčą tarp dviejų subjektų, iš kurių vienas neturi nei kūno, nei sielos. Buvo ir daugiau skirtumų, kurie viduramžių standartais pažangią ir verslumą skatinančią kultūrą padarė netinkamą kapitalizmui.

Būtinai įtrauksiu T.Kuraną į savo skaitytinų autorių sąrašą. Tuo labiau, kad jis yra parašęs ir dar vieną svarbią knygą apie visuomenės nuomonės dinamiką.