2009 m. spalio 23 d., penktadienis

Dar truputį apie devalvavimus

Mūsų skaitytojas Darius komentaruose priekaištauja Lietuvos bankui, kad šis krizės akivaizdoje nesiėmė jokių žingsnių įgyti teisę vykdyti aktyvią monetarinę politiką, ir taip pristabdyti vidaus vartojimo smukimą. Politiškai tokios įvykių eigos šansai be abejo buvo artimi nuliui, nes lito atrišimas ir nuvertėjimas būtų ryškus gerai matomas rinkėjams ir juos asmeniškai paliečiantis valdžios veiksmas, kurį visi tapatintų su krize. Bet kadangi nuolat kritikuoju didelius centrinius bankus dėl nepakankamai aktyvios monetarinės politikos, lyg ir jaučiu pareigą pasisakyti apie šią hipotetinę situaciją.

Kiek atsimenu, Lietuvos banko specialistai metų pradžioje teigė, kad Lietuvos ekonomika lanksti, todėl kainos ir atlyginimai greitai sumažės tiek kiek reikia, ir tai padės įveikti krizę. Vaidotas ir Tomas pusiau pilnos stiklinės bloge jau prieš porą savaičių džiaugėsi, kad einamosios sąskaitos deficitas dingo, o pramonės produkcijos kainos greitai nukrito, todėl šiuo metu devalvavimas nebereikalingas. Galima suabejoti, ar taip pat greitai krinta atlyginimai (statistikos neturiu, o dar reikėtų įvertinti sugrįžtančius vokelius), bet gali būti, kad kaip nors išsikapstysime. Ar galėjo būti geriau atrišus litą ir pradėjus monetarinį stimuliavimą? Labai abejoju. Visų pirma, lito vertės kritimas būtų buvęs toks didelis, kad nebeišeina sakyti, kad būtų buvę tiesiog "geriau" ar "blogiau" - atsiranda klausimas "kam?". Pralaimėjusių būtų buvę daug, įskaitant nemažai įmonių, dalis kurių spėjo susivokti ir persitvarkyti, o lito atrišimo atveju būtų tiesiog bankrutavę. Antra, monetarinės politikos esmė yra ne tik valdyti pinigų pasiūlą, bet ir kurti lūkesčius dėl ateities. Kokį signalą rinkoms būtų pasiuntęs atrišimas? Greičiausiai tokį, kad viršų pas mus paėmė Devalvecko lygio specialistai, ir ateityje galima laukti daugiau siurprizų, jau nekalbant apie tokioje hipotetinėje situacijoje galinčias kilti hipotetines riaušes ir kitus negerus dalykus. Apibendrinant, nors šiame pasiteisinime kodėl pas mus blogiau nei Lenkijoje Finansų ministrė visai neakcentuoja hipotetinio lito atrišimo poveikio vidaus vartojimui ir praleidžia progą patylėti apie savo paranojas dėl oligopolijos mažmeninėje prekyboje, jos išvadoms dėl atrišimų ir devalvavimų aš linkęs pritarti.

3 komentarai:

  1. Einamosios sąskaitos deficitas kol kas nevirto nors kiek kompensuojančiu buvusį deficitą perviršiu. Bankai grimzta, ir panašu, kad bus gelbėjami pinigų neturinčios vyriausybės lėšomis.

    Nedarbas didėja. Kainos vidaus rinkoje mažėja lėčiau, nei vartotojų pajamos.

    Visa tai kol kas vualizuojasi kylant pasaulio akcijų rinkoms (lūkesčiams). Tas kilimas netvarus, ilgų ilgiausiai tęsis dar kelis mėnesius. Vėliausiai kitų metų pradžioje reikia tikėtis visuotinės 'rizikos atsikratymo' panikos. Lietuviškų obligacijų tiesiog niekam nebereikės.

    'Vidinės defliacijos be reformų' eksperimentas baigsis apverktinai. Na, nors bus pamoka.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kalbant apie lūkesčius, tai Lietuvoje, manau, 2008 tikrai buvo expectinam'a augančio NBVP - tą turbūt atskleistų ir aukštoko kainų lygio kilimo prognozės tuo metu. 2009 metais situacija tapo sudėtingesnė, todėl nedrįstu ką nors teigti.

    Dėl Lito - čia jau žaidimas ir spėjimas, koks Lito devalvavimo (žinoma, jei jis įvyktų) palaikant stabilų NBVP utilitarinis elastingumas versus stabilus Litas krentančio NBVP kontekste. Jei didesnis už 1, tuomet reikia vykdyti. Vėlgi, dėl devalvacijos išaugsianti skolos našta galėjo būti kompensuota mažesnėmis palūkanomis ir aukštesniu atlyginimo (lyginant su dabartiniu, nukritusiu) lygiu: na, ir čia viską lemtų jų elastingumas tarpusavio atžvilgiu;)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Dėl lūkesčių - turėjau galvoje, kad valiutų valdyba skirta bananinių šalių piliečių apsaugai nuo jų centrinių bankų, o jos panaikinimas galėjo sukurti vos ne hiperinfliacijos lūkesčius. Per kiek laiko jie normalizuotųsi ir kokia padėtis būtų tuo metu - manau yra gerai, kad neteko to sužinoti.

    AtsakytiPanaikinti