2011 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Bitcoin, auksas ir pinigų vertė

Bajesietiškas investuotojas (man jis rašymo stiliumi labai primena M.Burry, tik nėra susipykęs su šiuolaikine ekonomika) neseniai svarstė galimybę investuoti į Bitcoin. Jis išskiria dvi pinigų funkcijas: vertės išsaugojimo ir mainų priemonės, lygina Bitcoin su auksu ir doleriais, ir padaro išvadą, kad Bitcoin turi šansų (nors kol kas nedaug) tapti nebloga vertės išsaugojimo priemone, tačiau ne mainų priemone. Deja, mano nuomone, tai nieko gera Bitcoin nežada, tiksliau, tokia išvada prieštarauja pati sau.

Google vyriausiasis ekonomistas ir mikroekonomikos vadovėlio autorius H.Varian'as yra rašęs, kad pinigų vertės esmė yra "tinklo efektas" - jei visi naudoja tam tikrus pinigus, konkuruojantiems pinigams sunku juos pakeisti. Dėl tos pačios priežasties Facebook yra tokia vertinga įmonė - net jei kas nors suprogramuotų analogišką sistemą, jai būtų sunku konkuruoti su Facebook, nes naujoje sistemoje iš pradžių nebūtų dalyvių. Kabėdamas apie pinigų tinklo efektą Varian'as pateikia Irako kurdų regiono pavyzdį, kur senieji Šveicarijoje spausdinti dinarai liko naudojami kaip pinigai po to, kai Sadamas išleido naujus Irake spausdintus dinarus ir uždraudė naudoti senuosius. Panašiai buvo nutikę Somalyje. Analogiškai vertę galėtų įgyti ir Bitcoin - bet tam jie turėtų tapti populiaria mainų priemone. Tuo tarpu skeptiškai vertinant Bitcoin galimybes tapti populiaria mainų priemone (o tam tikrai yra pagrindo), reikia skeptiškai vertinti ir apskritai bet kokias Bitcoin perspektyvas įgyti vertę.

Skirtingai nuo minėtų pavyzdžių, auksas ir doleriai yra vertingi ne tik dėl tinklo efekto. Auksui tinklo efektas netgi turbūt mažiau svarbus už tai, kad jis turi vertę kaip juvelyrinių dirbinių žaliava, o mažesniu mastu - kaip kai kurių pramoninių procesų komponentas. Doleriui tinklo efektas svarbus, bet jis turi vertę dar ir dėl to, kad JAV  mokesčius galima sumokėti tik doleriais. Kai kas sako, kad pinigams yra būtina turėti vertę, nepriklausomą nuo tinklo efekto, bet Irako, Somalio ir Bitcoin pavyzdžiai rodo kitaip.

Anksčiau apie Bitcoin esame rašę čia, apie auksą - čia ir čia.

2011 m. lapkričio 25 d., penktadienis

Apie gerų mokytojų naudą

Mokykloje turėjau nemažai gerų mokytojų, ir juos su malonumu prisimenu. Tai jau šiokia tokia nauda. Bet E.Hanušekas sako, kad mokytojų nauda žymiai didesnė. Anot jo tyrimo, vieneri metai pas gerą matematikos mokytoją JAV nulemia, kad mokinys pradėjęs dirbti kiekvienais gyvenimo metais uždirbs 20 000 USD daugiau negu jei būtų mokęsis pas blogą mokytoją. Man atrodo jis daro klaidą, apie kurią B.Kaplanas rašo savo knygoje ir kalba čia (tik R.Robertsas neprisiminė): 

Matematikos egzaminas iš esmės yra intelekto testas. Jų rezultatai koreliuoja su intelekto testų rezultatais taip pat gerai, kaip to paties žmogaus skirtingomis dienomis darytų intelekto testų rezultatai tarpusavyje. Kiekvieno intelekto testo rezultatus galima pagerinti jam specialiai ruošiantis. Bet dar niekas nerado patikimo būdo, kaip padaryti žmogų protingesnį, bent jau dvynių ir įvaikintų vaikų tyrimai to neparodo, o ir lietuvių liaudis tą buvo pastebėjusi ir turėjo atitinkamą patarlę. Darbo užmokestis smarkiai priklauso nuo žmogaus intelekto. E.Hanušekas mokytojų įtaką matematikos egzaminų rezultatams klaidingai laiko įtaka ateities darbo užmokesčiui. 

2011 m. lapkričio 23 d., trečiadienis

Garett Jones apie fiskalinį stimuliavimą

Čia Garett Jones pasakoja apie savo ir kolegų naujausią tyrimą ar fiskalinis stimuliavimas sukūrė naujų darbo vietų. Tyrimas ypatingas tuo, kad makroekonomikos teorija buvo tikrinama labai mikro būdu, t.y. darbdaviai ir darbuotojai, gavę 2009 metų fiskalinio stimuliavimo paketo lėšų, buvo apklausiami apie tai, ką darbuotojai veikė prieš juos priimant į tą darbą ir t.t. Jie randa, kad iš naujai priimtų darbuotojų su fiskaliniu stimuliavimu susijusiems projektams, darbuotojų dalis, kurie prieš tai buvo bedarbiai buvo ne didesnė nei įmonėms priiminėjant darbuotojus ne krizės metu. Tai lyg ir reiškia, kad fiskalinis stimuliavimas nebuvo efektyvus.

Man atrodo modelis, kurie jį bandė patikrinti, yra mėgstamas politikų ir komentatorių, bet labai jau vulgarus. Kiek aš suprantu fiskalinį stimuliavimą, jis turi padidinti visuminę paklausą. Pvz. dėl fiskalinio stimuliavimo garsus Parkinsono ligos tyrinėtojas gauna daugiau pinigų savo projektams, už juos nuperka namą dukrai, o namui statyti statybos firma priima bedarbių. Garett Jones patikrins, kad mokslininkas prieš stimuliavimą turėjo darbą, ir padarys išvadą, kad fiskalinis stimuliavimas neefektyvus.

2011 m. lapkričio 20 d., sekmadienis

Sekmadienio skaitiniai: mus valdo aukštesnioji jėga

Ji neturi kūno ir yra praktiškai nemirtinga. Ji valdo tiek žmonių, tiek valstybių likimus. Ji apdoroja informaciją greičiau negu geriausi specialistai su galingiausiais kompiuteriais. Ji tokia pat svetima mums kaip ir mus sukūrusi jėga. T.Cowenas sako, kad visa tai nėra nesąmonė, ir kad finansų rinkos yra būtent tokia jėga. Na o čia - ankstesnis sekmadienio skaitinys ta pačia tema.

2011 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

Darviniška ekonomika ar darviniška psichologija?

Ekonomistas R.Frankas neseniai parašė knygą The Darwin Economy. Kol kas knygos neskaičiau, tik klausiau pokalbius su autoriumi čia ir čia. Apie ankstesnę R.Franko knygą ir pasiūlymą apmokestinti vartojimą jau rašiau čia ir čia, o apie rinką ir džiunglių įstatymus - čia ir čia.

Frankas sako, kad po šimto metų ekonomikos pradininku bus laikomas ne A.Smitas, o Č.Darvinas. Nesunku atspėti, kad aš su juo nesutinku. Frankas teisus, kad Darvino teorijos įtaka žmonėms vis dar nepakankamai įvertinama. Kaip dažnai sako R.Hansonas, žmonės atsirado natūralios atrankos būdu, todėl dauguma jų pomėgių ir veiklos rūšių turėtų būti evoliucinės adaptacijos, bet ilgą laiką socialiniai mokslai tą bandė ignoruoti. Vienam įtakingiausių dėmesį į tai atkreipusių straipsnių dar nėra dvidešimties metų. Tačiau tai, kokią įtaką evoliucija turėjo žmonių norams ir preferencijoms, yra labiau psichologijos sritis, o ekonomika yra daugiau nei atskiri žmonės, ir čia svarbus A.Smito indėlis. Pvz. natūralus žmonių polinkis siekti aukštesnės padėties visuomenėje ir atidžiai sekti kitų žmonių padėtį turi daug įtakos žmonių vartojimo įpročiams, sportui, menui ir daugeliui kitų veiklos sričių, bet ne mažiau svarbus yra klausimas, iš kur atsiranda prekės ir paslaugos, kurias perka žmonės, motyvuojami tų evoliucinių priežasčių, nuo ko priklauso jų kainos, na ir aišku kodėl vienose valstybėse žmonės to gero turi daugiau, o kitose - mažiau. Be to, jei netyčia pasitvirtintų R.Hansono ateities prognozės, A.Smito indėlio reikšmė dar labiau išaugtų.

Knygoje R.Frankas kiek suprantu daug dėmesio skiria pasiūlymui įvesti vartojimo mokestį. Čia ekonominė logika aiški, ir sunku su ja nesutikti. Kaip rašė atrodo S.Landsburgas, vienas iš klaidingiausių populiarių pasakymų - kad mokesčių ir mirties negalima išvengti. Priešingai - beveik bet kuris mokestis skatina jo vengti, ir kuo didesnis tarifas, tuo stipresnis tas poveikis. Čia kalbu ne apie šešėlinę ekonomiką, o apie žmonių motyvaciją: jei apmokestinamas nekilnojamas turtas, žmonės jo perka mažiau; jei apmokestinamos darbo pajamos, žmonės mažiau dirba; jei apmokestinamos kapitalo pajamos, žmonės mažiau taupo ir investuoja. Darbas ir taupymas yra žmonijai naudingi dalykai, todėl jų apmokestinimas yra žalingas. Tuo požiūriu apmokestinti vartojimą mažiau žalinga, nes vartojimas nors ir teikia žmonėms naudos, jį iš dalies skatina koordinavimo problema: žmonės evoliuciškai linkę atrodyti geriau už aplinkinius, tačiau jei kaimynai Jonas ir Petras abu stengiasi nusipirkti geresnį automobilį nei kaimyno, kažkuriam vis tiek nepavyks, o tokios pastangos sukels nemažai išteklių švaistymo. Žmonių norą turėti geresnį nei kaimyno automobilį Frankas lygina su jūros dramblių patinų svorio auginimu, kuris jūros drambliams visiems kartu paėmus yra žalingas, kadangi tam sunaudojama daug išteklių, o patelių haremas vis tiek atitinka tik stipriausiems.

Išgirdus apie vartojimo mokesčius, kai kam ši idėja atrodo sunkiai įdiegiama praktikoje, bet taip nėra. Vienas iš vartojimo mokesčių yra PVM. R.Frankui patrauklesnis progresinis vartojimo mokestis, kurį įdiegti irgi nėra sudėtinga: be pajamų deklaravimo papildomai dar reikėtų deklaruoti santaupas, o mokestį mokėti nuo skirtumo. Apie panašią apmokestinimo schemą yra rašę S.Sumneris, S.Landsburgas ir M.Yglesias.

R.Frankas stengiasi nešališkai įvertinti kairiųjų ir dešiniųjų nuomones svarbiais klausimais, atsižvelgdamas į evoliucinių reiškinių keliamus rinkos netobulumus, tačiau mano nuomone padaro įdomią klaidą, kuri parodo, kaip sunku būti nešališkam. Jo pavyzdys yra valstybės kišimasis reguliuojant saugumą darbe. Visų pirma, jis turi porą gerų klausimų tiems, kurie mano, kad saugumas yra visų svarbiausia ir kalbant apie jį nepadoru skaičiuoti pinigus ir kitus ribotus išteklius. Pirmas klausimas: ar šiandien tikrinote savo automobilio stabdžius? Antas: ar ketinate juos tikrinti rytoj? Sveiko proto žmogus neturėtų atsakyti teigiamai į abu klausimus, nes kasdien tikrinti automobilio stabdžius yra per brangu, nors ir pridėtų šiek tiek saugumo. Taigi saugumas, kaip ir visa kita pasaulyje, turi baigtinę vertę. Šitą pripažįstant, galima sekti Franko mintį toliau. Kairieji paprastai sako, kad saugumą darbe valstybė turi reguliuoti todėl, kad įmonės siekia tik pelno, ir tikrai neleis savo pinigų, kad apsaugotų darbuotojus nuo nelaimių. Kaip sako Frankas, tai netiesa, nes jei darbuotojai vertina savo saugumą daugiau nei kainuoja jį užtikrinantys darbo vietos patobulinimai, pelno siekiančioms įmonėms apsimoka investuoti į tokius patobulinimus, nes jos konkuruoja tarpusavyje dėl darbuotojų, o darbuotojai verčiau dirbs saugesnėje darbo vietoje už mažesnį atlyginimą nei atvirkščiai. Dešinieji paprastai sako, kad saugumas darbo vietoje yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas, ir valstybei juo rūpintis nėra pagrindo, nes jokios trečiosios šalys su šiuo susitarimu nesusiję. Franko nuomone, tai irgi nėra teisinga, jei įvertinsime žmonių polinkį konkuruoti tarpusavyje dėl aukštesnės padėties visuomenėje. Pvz. jei visi žmonės nori leisti vaikus į kuo geresnę mokyklą, jie stengiasi gyventi kuo geresniame rajone, bet dėl to tik pakyla nekilnojamo turto kainos geruose rajonuose, o dalis vaikų vis tiek turi eiti į prastesnes mokyklas. Dėl to, jei rinkai paliksime reguliuoti saugumo darbe klausimus, žmonės verčiau rinksis nesaugias darbo vietas su didesniu atlyginimu, kad galėtų gyventi geresniame rajone, bet visi į gerus rajonus netilps, o saugumas darbe sumažės. Dėl šito turiu tris pastabas:

1. Suprantu Franko norą neatrodyti ciniškai kalbant vien apie jūros dramblių poravimąsi, dideles mašinas ir ego prailgintuvus. Bet pavyzdys apie nekilnojamą turtą nelabai tinkamas. Skirtingai nuo didelių mašinų gamybos ar jūros dramblių svorio auginimo, brangstant nekilnojamam turtui visuomenė kartu paėmus išteklių nešvaisto. Pirkėjų sumokėtus pinigus gauna pardavėjai, kurie turtui pabrangus nepatiria jokių papildomų kaštų, skirtingai nei automobilių gamintojai, gamindami džipą vietoj mažesnės mašinos. Vis dėlto jei žmonių norą leisti vaikus į gerą mokyklą pakeisime žmonių noru turėti geresnę mašiną nei kaimyno, Frankas kol kas teisus.
2. Kapitalizmo sąlygomis galimybių rizikuoti, siekiant uždirbti daugiau, yra be galo daug, ir saugumo darbo vietoje atsisakymas toli gražu nėra svarbiausia iš jų. Jei žmonės (ypač vyrai) yra linkę rizikuoti bandydami užsidirbti, jie ras būdų, kaip tai padaryti. Vienas būdas yra pradėti savo verslą. Kitas - eiti į kazino. Trečias - tapti aktoriumi, sportininku, nusikaltėliu ar rinktis kitą profesiją su didele pajamų nelygybe. Ketvirtas - rinktis rizikingesnes investicijas, pvz. mažiau obligacijų ar indėlių ir daugiau akcijų, nekalbant jau apie svertą ir išvestines priemones. Taigi saugoti žmones nuo rizikos yra praktiškai beviltiškas reikalas. Frankas pats sutinka, kad yra daug praktinių valstybinio darbo saugumo reguliavimo problemų, pradedant Hajekiška problema, kaip nustatyti optimalų rizikos lygį, ir baigiant biurokratų motyvacija dirbti visuomenės labui. Dėl to jis pritaria, kad valstybė geriausiu atveju gali bandyti pakreipti bendrą žmonių motyvaciją į norimą pusę, pvz. įvesdama vartojimo mokestį, bet neverta stengtis reguliuoti kiekvienos žmonių elgesio srities. Tik darbo saugumo klausimu kažkodėl jis vis tiek daro nelabai pagrįstą išimtį.
3. R.Hansonas yra rašęs apie tikrąją priežastį, kodėl žmonės linkę reguliuoti saugumą darbo vietoje: kaip ir su visu paternalizmu, pagrindinė priežastis yra žiūrėjimas iš aukšto į žemesnę padėtį visuomenėje užimančius žmones. Visi žavisi drąsiais vyrais, lipančiais į Everestą, bet daug kas mano, kad dviratininkai turi dėvėti liemenes, šalmus ir apskritai nesipainioti po ratais. Nurodinėdami, kaip turi elgtis žemesnę padėtį visuomenėje užimantys žmonės, mes signalizuojame savo aukštesnę padėtį. Taigi be Darvino kalbėdami apie saugumą darbo vietoje neišsiversime, bet išvada kiek kitokia nei Franko.

2011 m. lapkričio 12 d., šeštadienis

Plaukiojantys miestai - valstybės

Laisvės šalininkų, pvz. A.Klingo nuomone, viena iš valstybės kaip institucijos neefektyvumo priežasčių yra konkurencijos trūkumas. Persikelti į kitą valstybę įmanoma, bet sudėtinga, todėl dauguma žmonių gyvena toje valstybėje, kurioje gimė. Padidinus konkurenciją, tikriausiai pagerėtų valstybės teikiamų paslaugų kokybė ir sumažėtų piliečiams daromos žalos. Demokratijos šalininkai mėgsta sakyti, kad demokratija yra pranašesnė už kitas valdymo formas, nes piliečiai turi įtakos valstybės valdymui, tačiau tai nėra nei būtina, nei pakankama sąlyga, kad valdymas būtų efektyvus. Pvz. prekybos centrų klientai neturi jokios įtakos jų valdymui, tačiau dėl konkurencijos prekybos centrai su klientais elgiasi žymiai geriau nei valstybės su piliečiais.

Miltono Fridmano anūkas Patri Fridmanas labiausiai yra pagarsėjęs savo idėja, kaip padidinti konkurenciją viešųjų paslaugų ir teisės normų srityje: sukurti plaukiojančius miestus (angliškai seastead, nuo sea ir homestead - pažodžiui turbūt būtų "naujakurių sodyba jūroje"). Vienas Paypal įkūrėjų ir ankstyvas investuotojas į Facebook bei laisvės idėjoms prijaučiantis filantropas P.Thiel'is finansavo P.Fridmano vadovaujamos miestų jūroje idėją propaguojančios ne pelno siekiančios organizacijos - Seasteading institute - susikūrimą. Idėja gana išsamiai išnagrinėta čia, o P.Fridmanas apie ją čia kalbasi su R.Robertsu, o čia - su J.Brito.

Trumpuoju laikotarpiu nedidelei žmonių grupei pigiausias būdas gyventi ir verstis ūkine veikla jūroje ar vandedyne yra nusipirkti laivą. Tačiau didesnėms žmonių grupėms turbūt pigiau ir patogiau būtų naudoti struktūras, panašias naftos platformas, t.y. ne tokias mobilias kaip laivas ir iškeltas virš bangų, kad nesijaustų supimo.

Nors dabartinės valstybės neskubėtų pripažinti nepriklausoma teritorija pirmos plaukiojančios platformos, jūra laisvės šalininkams patraukli tuo, kad laivuose galiojančios teisės normos iš esmės skiriasi nuo sausumos. Laivas gali plaukioti su bet kurios valstybės vėliava, ir paprastai turi gana nemažą autonomiją net ir pagal tos valstybės įstatymus. Norint pakeisti valstybę, kurios teisės normos galioja plaukiojančioje struktūroje, jos gyventojams nereikia kraustytis, o tik pakeisti vėliavą, susitarus su kita valstybe. Galų gale jei prireiktų kraustytis į kitą vietą, jūroje transportuoti miesto dydžio struktūrą žymiai lengviau nei sausumoje. Be to, jei konstrukcija modulinė, kiekvieno "pastato" savininkas gali pagrasinti, kad persikels į kitą plaukiojantį miestą, jei jo miesto valdžia prastai tenkins jo poreikius, ir jau vien tokia grėsmė verstų valdžią pasitempti. Valdžia galėtų būti demokratinė, arba visas miestas galėtų veikti kaip pelno siekianti įmonė, arba būti valdomas dar kitaip - konkurencija praktikoje parodytų, kuris kelias geriausias.

Yra nemažai praktinių problemų, kurios kiltų miestams jūroje, ir svarbiausias P.Fridmanas aptaria minėtose nuorodose. Visų pirma - ar tai nebūtų per brangu. Daug kas priklauso nuo to, iš kur miestas gautų pajamų. Pirminiais paskaičiavimais gyvenamojo ploto savikaina būtų artima Vakarų šalių didmiesčiams. Du potencialūs pajamų šaltiniai yra jūros išteklių panaudojimas ir teisinės aplinkos pranašumai. Vienas iš galimų jūros išteklių panaudojimo būdų yra žuvivaisa. Žuvų auginimas prie kranto yra gana plačiai paplitęs, bet krantai dažnai vertingesni kaip kurortinės zonos, todėl miestas jūros viduryje galbūt galėtų efektyviau auginti ir eksportuoti žuvis. Vienas iš teisinės aplinkos pranašumo panaudojimo būdų yra medicininis turizmas. Medicinos specialistams iš Indijos ir kitų neturtingų kraštų sunku gauti leidimą dirbti JAV ir kitose išsivysčiusiose šalyse, todėl jų gyventojai kartais net keliauja operuotis ir gydytis į ligonines neturtingose šalyse. Jeigu reikėtų keliauti tik keliasdešimt kilometrų nuo kranto, daug kam tai būtų patrauklu.

Taip pat svarbi yra apsaugos nuo išorės grėsmių problema. Miestas jūroje stengtųsi gyventi taikiai, bet taikos garantija dažnai yra gebėjimas apsiginti. P.Fridmanas grėsmes klasifikuoja į dvi grupes. Privatiems piratams pigiau ir saugiau apiplėšinėti daug brangių prekių gabenančius krovininius laivus, kurių krovinys be to apdraustas ir įgula dėl jo gyvybe rizikuoti nelinkusi, nei plaukiojantį miestą. Be to, apsiginti nuo piratų ir daugumos pasaulio valstybių turėtų padėti priešlaivinės raketos, kurios gana pigios. Nuo didžiųjų valstybių apsiginti karinėmis priemonėmis plaukiojantis miestas neturėtų jokių galimybių, todėl turėtų pasikliauti diplomatija ir gera reputacija. Pvz. šalies politikams būtų sunku pateisinti karinę ataką prieš miestą, kurio ligoninėse gydosi tos šalies piliečiai, įskaitant galbūt ir politikus.

Man plaukiojančių miestų idėjoje įdomiausia yra galimybė eksperimentuoti su politinėmis sistemomis. Galbūt kada nors pasaulis taps pakankamai turtingas, kad tai taptų įmanoma.

2011 m. lapkričio 8 d., antradienis

Kultūros barai apie rinkas ir visuomenę

Į rankas netikėtai pateko "Kultūros barų" numeris, kuriame perspausdinamas buvusio Rumunijos finansų ministro D.Daianu straipsnis "Rinkos ir visuomenė". Straipsnis pakankamai įdomus, kad būtų ką pakomentuoti, tik "Kultūros barų" ketinimams apšviesti skaitytojus finansų rinkų sąveikos su visuomene klausimais pakiša koją vertėjų problema. Kiek suprantu, straipsnį vertė už kultūrologiją ir architektūrą atsakingas darbuotojas, todėl net žmogui, nuolat skaitančiam angliškai panašiomis temomis kai ką suprasti pavyksta ("prieš keletą dešimtmečių JAV patyrė dvigubą infliaciją" - turėtų būti "dviženklę infliaciją", "nepasitikėjimo finansinėmis grupėmis įstatymas" - turbūt turėtų būti "antimonopolinis finansinių grupių įstatymas", "viduriniosios klasės erozija apsunkina čekių ir balansų funkcionavimą" - sunku išversti, bet žymiai geriau už čekius ir balansus būtų "integruoti kontrolės mechanizmai"), o kai ko - nelabai ("investicijų bankai parduoda investuotojų finansinius produktus, kurių jiems patiems kaip tik ir trūksta" - nors galbūt čia painiai rašo pats autorius). Galima tik užjausti tradicinį "Kultūros barų" skaitytoją, bandantį iššifruoti tokį tekstą. Visgi pagrindines mintis iššifruoti manau pavyko, ir skubu pasidalinti to sunkaus darbo rezultatais:
  • D.Daianu buvo teisus, 2008-ųjų gegužę perspėdamas, kad krizė gresia ir Europai. Nesu skaitęs to perspėjimo, todėl belieka sutikti. 
  • Centriniai bankai ir kiti reguliuotojai pernelyg pasitikėjo finansų rinkų gebėjimu sutramdyti atskirų žaidėjų "gyvuliškus polinkius", nes vadovavosi efektyvių hipoteze, kuri akivaizdžiai klaidinga. Mano nuomone, tokiais teiginiais švaistytis pavojinga. Dažnai radus bet kokį rinkų nevisiško tobulumo pavyzdį, valstybės kišimosi į ekonomiką šalininkų akys sužimba kaip kreascionistų, aptikusių penkių tūkstančių metų senumo dinozauro iškaseną, nors visiškai tobula rinka yra tik matematinis modelis, panašiai kaip Niutono mechanika, naudojanti materialius taškus. Esminis klausimas šiuo atveju - ar tas modelis yra naudingas. Kalbant apie krizę sukėlusius išvestinius su rizikingomis būsto paskolomis susietus instrumentus, jų rinka buvo stebėtinai nutolusi nuo paprasto teorinio modelio (kaip vaizdingai aprašo M.Lewis), tačiau net ir šiuo atveju žaidėjai be abejo padarė išvadas, todėl kitą kartą tokio didumo burbului išsipūsti bus sunkiau, nes norinčių pakartoti M.Burry sėkmę bus daugiau. O neturint konkretaus modelio, kodėl rinka klysta, pvz. vertindama tikėtiną ateinančių penkerių metų infliaciją, išmintingiausia vadovautis rinkos įvertinimu, o ne jį neigti.
  • "Pernelyg didelių, kad sužlugtų" finansų grupių egzistavimas yra problema, iškreipianti rinkos kaip mechanizmo esmę, ir kelianti finansų krizių pavojų ateityje. D.Daianu nemini vienos svarbios šios problemos priežasties - valstybinio bankų indėlių draudimo, tačiau iš esmės jis teisus. Taip pat jis lyg ir agituoja reguliuoti finansų institucijas, tačiau (manau pagrįstai) pats nelabai tiki tokio reguliavimo sėkme. Jis linkęs kaltinti pačių finansų institucijų lobizmą, tačiau tokiu svarbiu klausimu norėtųsi įgyvendinamų pasiūlymų, o ne kaltinimų.
  • Krizė kelia grėsmę demokratijos funkcionavimui, nes sudaro sąlygas pasireikšti radikalams ir kitiems "kvailiams su iniciatyva", kurie palyginus su nieko negalinčiais padaryti per krizę tradiciniais politikais santykinai rinkėjams atrodo patraukliau. Aš linkęs jam pritarti, išskyrus tai, kad tradiciniai politikai ir biurokratai nėra visai bejėgiai, nes kaip įrankį galėtų panaudoti monetarinę politiką, tik to nesupranta.
  • Jau keletą dešimtmečių turtingieji turtėja, o vidurinioji klasė - ne. Krizė dar pablogina viduriniosios klasės padėtį, ir tai taip pat kelia problemų demokratijai. Mano nuomone, truputį net keista tiek įrodinėti, kad krizė yra blogai. O statistinius duomenis apie viduriniosios klasės pajamas reikia vertinti atsargiai. Pvz. "lenkų santechnikas" Vakarų Europoje sumažina viduriniosios klasės pajamų vidurkį, bet palengvina gyvenimą vietiniams gyventojams, nes jiems nebereikia samdyti prancūzo, arba, dar blogiau, belgo santechniko.
  • Krizė kelia "užprogramuotos" infliacijos grėsmę, nes per ją išaugo pinigų bazė. Kaip ne kartą rašėme, nepagrįsta infliacijos baimė yra ko gero didžiausia dabartinė Europos politikų ir biurokratų problema (bent jau iš potencialiai išsprendžiamų problemų). Šiuolaikiniai centriniai bankai galėtų bent jau pabandyti pasiekti, kad nedarbo lygis būtų artimas natūraliam, ir jie turi pakankamai priemonių tą daryti saugiai, nesukeldami didesnės nei kelių procentų infliacijos, tačiau jiems trukdo pasenusios darbo procedūros, pagrįstos pasenusiomis ekonomikos teorijomis.
  • A.Smitas, K.Arrow ir kiti pabrėžė moralės svarbą ekonomikai, todėl nenuostabu, kad šiuolaikinės finansų rinkos, kurių kai kuriems svarbiems dalyviams būdingas cinizmas, beatodairiškumas ir nepagarba kitiems, negali tinkamai funkcionuoti. Na, gal autorius taip kategoriškai ir neteigia, bet užuomina tokia. Mano nuomone, čia suplakti keli dalykai. A.Smitas tyrinėjo tiek moralę, tiek rinkas, ir pats be abejo buvo geras žmogus, tačiau jis manau būtų sutikęs, kad vien cinizmas ir nepagarba kitiems vargu ar gali rimtai sutrikdyti rinką, nors K.Arrow ir atrado keletą specifinių atvejų. Priešingai, rinka yra stebuklingas mechanizmas būtent todėl, kad paverčia savanaudiškumą naudinga visuomenei jėga. Visuomenės moralė turi daugiau įtakos ne rinkoms, o demokratijai, o demokratiškai valdomų valstybių veiksmai turi įtakos rinkoms, bet tai jau sudėtingesnė sąveika.
  • Jei eurobiurokratai įgytų daugiau galių, jie galėtų daugiau prisidėti prie kovos su krizėmis. Su šiuo teiginiu ginčytis sunku, tačiau kažkodėl man palengvėja pagalvojus, kad toks scenarijus mažai tikėtinas.
2011 11 09. Pridursiu dar du dalykus:
  • D.Daianu teigia, kad Vakarų Europos gerovės valstybė neišvengiamai turės būti apkarpoma, visų pirma dėl demografinių priežasčių, ir siūlo kaip J.F.Kenedis pagalvoti piliečiams, ką jie gali duoti valstybei, o ne ką valstybė gali duoti jiems. Blogiausia, kad supratus pažodžiui ir pasiūlius susiderėti per vidurį, nei viena pusė lengvai nesutiks. Demografines problemas padėtų išspręsti imigracijos apribojimų sušvelninimas, bet jis politiškai nepopuliarus net ir valstybėse su ne tokiomis giliomis nacionalizmo tradicijomis. Taigi labai gali būti, kad gimstamumo sumažėjimas bus viena rimčiausių XXI a. problemų, ir ne tik Europoje.
  • D.Daianu nuomone (kuri toli gražu nėra originali) viena iš finansų krizės priežasčių JAV buvo XXa. pabaigoje įvykęs finansų institucijų dereguliavimas. Tą įtikinamai ir paprastai paneigia A.Klingas čia. Ekonomistui iš kitos planetos parodžius finansinių institucijų reguliavimo teisės normas, galiojusias 1980aisiais ir 2000aisiais, jis tikrai pasakytų, kad 2000aisiais reguliavimo, skirto apsisaugoti nuo finansų krizių, buvo daugiau, pvz. buvo bent šiokie tokie nuo rizikos priklausomi kapitalo reikalavimai. Tuo tarpu 1980aisiais buvo daugiau teisės normų, ribojančių finansinių institucijų tarpusavio konkurenciją ir kitaip mažinančių rinkos efektyvumą, bet nuo krizių jos tikrai nesaugojo. Taigi krizė kilo ne dėl prastesnio reguliavimo, bet nepaisant jo patobulinimų.

2011 m. lapkričio 6 d., sekmadienis

1920s knygose

Skaitytojų pageidavimu pateikiame poros grožinių knygų apžvalgą. Tikiuosi pakankamai trumpą, kad moksleiviai nebandytų kopijuoti namų darbams.

Ne paslaptis, kad knygos ar filmai apie istorinius laikus dažniausiai būna panašesni į tą laikmetį, kai jie buvo sukurti. Net istorikams sunku išvengti savo laikmečio įtakos. Tai viena iš esminių priežasčių, kodėl senos knygos tokios įdomios. Be abejo, papildomas pliusas - kad seni kūriniai yra nemokami ir lengvai prieinami.

M.Bulgakovo "Rokovije jaica" yra bolševikų revoliucijos ir pilietinio karo nusiaubtoje komunistinėje Sovietų Sąjungoje parašytas mokslinės fantastikos siaubo trileris. S.Fidžeraldo "The Great Gatsby" - kapitalizmo suklestėjimo laikotarpiu JAV parašyta romantinė drama. Bet skaitydamas nuolat jauti, kad šios abi knygos daug kuo panašios.

Visų pirma be abejo tai laikmečio dvasia. Rokovije jaica parašyta 1924-ais, o esminis veiksmas vyksta 1928-ais. The Great Gatsby parašyta 1925-ais, o esminis veiksmas vyksta 1922-ais. Automobiliai ir elektra po truputį tampa kasdienybe, o didmiesčių elitas atsisako žemvaldžių elito elgesio normų, nors konservatyvesniems veikėjams tai nepatinka.

Visgi yra dar viena panašumo priežastis. Daug kuo panašūs yra Bulgakovas ir Fidžeraldas. Jie abu išsilavinę, puikiai moka pastebėti žmonių elgesio ir santykių bei visuomenėje vykstančių procesų detales, ir yra aukščiausio lygio rašytojai. Ir nors jie abu protu iki galo nesuvokia vykstančių pokyčių visumos, tačiau instinktyviai jaučia, kad skubotas senojo pasaulio virsmas "drąsiu nauju pasauliu" negali įvykti sklandžiai.

Nemėgstu siaubo trilerių, bet Rokovije jaica visgi išskirtinis kūrinys. XXa. antroje pusėje (t.y. keliasdešimt metų vėliau) buvo parašyta daug mokslinės fantastikos, kuri bandė parodyti tas pačias mokslo keliamos rizikos problemas, bet neprilygo Bulgakovui rašymo kokybe ir kartais visiškai nerealistiškai vaizduodavo visuomenės reiškinius. Palyginus su tais kūriniais, Bulgakovui nesunku atleisti per sovietinės cenzūros reikalavimus nesunkiai persišviečiantį jo polinkį į mistiką.

The Great Gatsby man buvo įdomus visų pirma tuo, kad vaizduoja vyrų ir moterų santykius esminiu visuomenės transformavimosi momentu. O, kad kas nors parašytų romantinę apysaką apie ankstesnę esminę transformaciją - iš klajoklių gyvenimo į sėslią žemdirbystę. Nors ko gero to norėti jau 10 000 metų per vėlu.

Visuminė paklausa egzistuoja

R.Robertsas ir A.Klingas mėgsta sakyti, kad nėra tokio dalyko kaip "šalies ekonomika" ar visuminė paklausa, o yra tik atskiri individai, įmonės ir galbūt pramonės šakos. Su jais diskutuodamas K.Smitas pateikė keletą gana vaizdžių grafikų apie dabartinę krizę. Čia plika akimi neblogai matyti koreliacija tarp laisvų darbo vietų skaičiaus skirtinguose sektoriuose, o paskutiniame grafike - tarp laisvų darbo vietų skaičiaus ir mažmeninės prekybos apimčių. O čia skirtingų sektorių gamybos apimčių grafikai. Ta proga galima prisiminti S.Sumnerio grafiką apie realių atlyginimų ir gamybos apimčių (bendrai visoje ekonomikoje, o ne atskirame sektoriuje!) dinamiką per Didžiąją Krizę JAV.

2011 m. lapkričio 1 d., antradienis

NBVP taikinys - jau savaime suprantamas dalykas

Ekonomistas S.Sumneris jau daugiau kaip dvidešimt metų propaguoja nominalaus BVP taikinį kaip geriausią monetarinės politikos priemonę. Kai prieš tris metus krizės įkarštyje jis savo bloge pradėjo skelbti, kad krizę sukėlė stabdanti monetarinė politika, ir siūlė JAV Federaliniam rezervui kuo skubiau vytis ankstesnį nominalaus BVP trendą, iš pradžių mažai kas kreipė dėmesį. Mes taip pat atradome jį ir nedidelį būrelį bendraminčių tik prieš porą metų.

Pagaliau prieš porą savaičių Goldman Sachs ekonomistai paskelbė straipsnį, kuriame nors ir naudojamas už Sumnerio teorijas labiau ekonomistams pažįstamas naujasis keinsistinis modelis, rekomendacijos praktiškai sutampa: paskelbti tikslą pasivyti per krizę prarastą 4,5% metinį NBVP augimą, ir atspausdinti tiek pinigų, kiek reikės tikslui pasiekti. Galima net pradėti kurti konspiracijos teorijas, pastebėjus, kaip NBVP taikinį būtinu ir vos ne savaime suprantamu staiga pripažino Demokratų partijos šalininkams daug įtakos turintys ekonomistai P.Krugmanas ir B.DeLongas, buvusi B.Obamos patarėja ekonomikos klausimais C.Romer, The Economist ir Wall Street Journal, o Federalinis rezervas pradėjo aptarinėti tokią galimybę. Ta proga verta įdėti nuorodas į S.Sumnerio ir D.Beckworth'o nuorodų apie NBVP taikinį rinkinius (dalis nuorodų kartojasi).

Gerbėjai jau spėjo Sumnerį apdovanoti Nobelio premija. Tikrąją (t.y. ne visai tikrąją, o Švedijos banko) Nobelio premiją šiemet iš tikrųjų gavo makroekonomistai, bet apie juos kitą kartą.