JAV fizikas A.Sokal'is išgarsėjo postmodernių kultūros studijų žurnalui nusiuntęs iš moksliškai skambančių nesąmonių sulipdytą straipsnį "Transgressing the Boundaries: Towards a Transformative Hermeneutics of Quantum Gravity", kurį žurnalas išspausdino. Straipsnis prasideda taip:
Daugelis gamtos mokslais užsiimančių mokslininkų iki šiol atmeta mintį, kad socialinės ir kultūros kritikos disciplinos gali kuo nors prisidėti prie jų tyrimų, išskyrus nebent išoriškai. Dar mažiau jiems priimtina mintis, kad patys jų pasaulėžiūros pagrindai turi būti peržiūrėti atsižvelgiant į šią kritiką. Vietoje to, jie laikosi įsikibę dogmos, kurią Vakarų intelektiniam požiūriui primetė ilgalaikė pošvietėjiška hegemonija, ir kurią galima trumpai apibendrinti taip: kad egzistuoja išorinis pasaulis, kurio savybės yra nepriklausomos nuo bet kurio atskiro žmogaus ir žmonijos apskritai, kad šios savybės pasireiškia "amžinais" fizikos dėsniais, ir kad žmonės gali įgyti patikimų, nors ir netobulų bei negalutinių žinių apie šiuos dėsnius laikydamiesi "objektyvių" procedūrų ir episteminių suvaržymų, kuriuos siūlo taip vadinamas mokslinis metodas.
2008 metais A.Sokal'is išleido knygą Beyond the Hoax, kurioje aprašo visą apgavystės istoriją, o taip pat propaguoja sveiku protu ir įrodymais pagrįstą pasaulio suvokimą, pats nusistebėdamas, kad tą iš viso tenka daryti, nes jaučiasi "tarsi agituodamas už obuolių pyragą". Sokal'is savo politines pažiūras vadina kairiosiomis, ir teigia, kad jo tikslas yra visų pirma atvesti į sveiko proto kelią kairiuosius intelektualus, bet jo knyga turėtų būti naudinga ir kitiems, abejojantiems pasaulio realumu ar turintiems panašių problemų.
Pranešimai
The Norwegian ban on smart phones in middle schools
Prieš 2 valandas
Esu postmodernistas ir nemanau, kad kritinis požiūris mokslo atžvilgiu turėtų būti laikomas problema, nes patys racionalistai teigia, kad viską turime vertinti kritiškai. Nesu kairysis intelektualas, jeigu "kairumą" suprantate kaip polinkį į egalitarizmą, man artimesnės Nietzsche's požiūris.
AtsakytiPanaikintiJau senai pastebėta, kad mokslinis/empirinis metodas negali būti įrodytas. Tam reikėtų naudoti: a. patį mokslinį metodą (loginė klaida) arba b. logiką.
Su logika kyla ta pati problema. Jeigu bandysime jos teisingumą įrodinėti pačia logika, tai jau bus loginė klaida pagal pačią logiką (Petitio principii). Bandant logiką pagrįsti moksliniu metodu, kyla klausimas dėl mokslinio metodo pagįstumo ir taip ad infinitum.
Loginiams pozityvistams (arba šiaip pozityvistams) belieka tikėti logika ir moksliniu metodu (arba verifikacijos principu) kaip dogma. Epistemologinis realizmas dekonstruoja pats save.
Jums turėtų kilti klausimas kodėl aš naudojuos realistų priemonėmis jų pačių dekonstrukcijai? Atsakymas paprastas - nes jie tiki jais ir būdami nuoseklūs turėtų suvokti, jog anti-realizmas yra tinkama išvada. Problema tik tame, kad praradę tikėjimą šiomis dogmomis, jie gali pasirinkti naudoti jas praktiniais tikslais ir vaidinti, jog viskas "gerai".
Aš neteigiu, kad mokslas nėra teisingas, bet tuo pačiu netikiu, kad egzistuoja procedūros, kurios išaiškina tiesą.
Absoliučiai bet kokie teiginiai turi problemų su kalbos neapibrėžtumu (Wittgensteinas) ir įrodymų stoka (pvz. is-ought problema suformuluota Deivido Hume) ir tampa tiesiog quasi-realistiniu sofizmu, manipuliavimu jėga... Mokslo hegemonijos pavyzdys gali būti moralistinės, disciplinuojančios psichiatrijos manipuliavimas "moksliniais faktais" tam, kad įtvirtinti konkrečias represijas prieš amoralius/asocialius žmones. Teiginys apie tai "kas yra" sumaišomas su "kaip turėtų būti". Etika ir mokslas susilieja ir šiuo atveju papildo vienas kitą apeliuodami į "objektyvias" ligas, degeneracijas - blogį, kurį reikia pažaboti. Jeigu jums reikia emocionalaus pavyzdžio, kuris sukeltų empatiją, tai prašom - kadaise homoseksualai buvo persekiojami būtent atsiremiant į tuometinį diskursą apie tiesą, tuometinę ligos, kaip objektyvaus blogio sampratą. Ta pati technika naudojama ir šiandien, bet ir šį kartą visuomenė to nemato.
Viso to netgi negalima apibendrinti, neįmanoma suformuoti galutinės išvados. Filosofija transformuojasi į juodąją skylę, kurį pradangina bet kokį tikrumą šiuo gyvenimu ir palieka mus nihilizmo būsenoje. Kiekvienas turi egzistencialistinę laisvę pasirinkti kaip išvengti nihilizmo, tai jau mūsų individualus reikalas.
Man atrodo tarp šimtaprocentinio tikrumo ir visiško nihilizmo yra nemažai tarpinių būsenų. Argi to neužtenka?
AtsakytiPanaikinti