Kaip kovoti su krizėmis

Požiūris į tai, ką daryti, kad krizių nebūtų, bei ką daryti, jei krizė jau prasidėjo, be abejo priklauso nuo krizių priežasčių suvokimo.

Akcentuojantieji realias krizių priežastis ir ignoruojantieji suminę paklausą yra gana marga publika. Čia patenka ir dalis Čikagos mokyklos su Real business cycle, ir Hyman Minsky su būriu šviežiai iškeptų pasekėjų įskaitant dalį susidešimtgubinusios T.Cowen‘o asmenybės, ir į socializmą linkę bei apie keinsizmą negirdėję žmonės (t.y. turbūt dauguma žmonių), ir dalis „austrų“, ir dar A.Klingas iš Econlog su savo recalculation story.

Krizių prevencijos klausimu jų nuomonės pasiskirsto pagal simpatijas kapitalizmui. Reikia pasakyti, kad kapitalizmo šalininkai šioje grupėje yra žymiai labiau išprusę, ir turi rimtų argumentų, kaip vyriausybės kišimasis gali išbalansuoti kapitalizmą. Vienas iš esminių tą apibūdinančių naujų terminų yra „regulatory arbitrage“, apie kurį Klingas rašo čia. Jų pasiūlymas kaip išvengti krizių apibendrinus yra „valdžia turi kuo mažiau kištis į ekonomiką“, o pasiūlymas ką daryti jei krizė prasidėjo – analogiškas Hipokrato (pirmiausia nepakenk).

Tuo tarpu dauguma išprususių socializmo šalininkų dėl Keinso įtakos pripažįsta suminės paklausos svarbą, o šiai grupei priklauso marksistai ir šiaip su ekonomika mažiau draugaujantys žmonės, kurių receptas kad krizių nebūtų yra „valdžia turi tuo pasirūpinti“, o krizei prasidėjus jie nėra prieš nacionalizavimą ar subtilesnį kišimąsi į įmonių veiklą (kuris kažkada buvo vadinamas fašizmu). Beje tai nereiškia, kad ši grupė nesvarbi, nes man atrodo panašiai mąsto nemaža dalis JAV ir Europos valstybių parlamentarų ir vyriausybių narių.

Sugrupuoti tuos kurie krizių esme laiko suminės paklausos šokus irgi nelengva. Kai kas juos visus vadina keinsistais, bet, kad kainos ir atlyginimai linkę keistis lėtai ir suminė paklausa dėl to svarbi, Irvingas Fišeris ir kiti „klasikiniai ekonomistai“ suprato dar iki Keinso. Esminė Keinso išpopuliarinta naujovė buvo „liquidity trap“ idėja – kad monetarinė politika tampa neveiksni palūkanų normai nukritus iki nulio, todėl vienintelis būdas krizei sušvelninti yra fiskalinis stimuliavimas. Vėliau liquidity trap idėja buvo paneigta (visų pirma teoriniame lygmenyje – nes ji visiškai ignoruoja infliacijos lūkesčius, o paskui ir empiriniame – ko gero vienintelis atvejis, kai buvo bandyta įveikti liquidity trap‘ą ir pavyko buvo JAV 1933 metais). Vieną paskutinių vinių į jos karstą įkalė P.Krugmanas(!) šitame straipsnyje. Nepaisant to, liko taip vadinamų „senųjų keinsistų“, kurie ir toliau mano, kad fiskalinis stimuliavimas yra geriausia išeitis nutikus krizei. Tuo tarpu dauguma makroekonomistų, nebandančių atsisakyti suminės paklausos šokų, pripažino, kad geriausias vaistas nuo krizių yra monetarinė politika. Jie kažkodėl vadinami ne monetaristais (kaip aš juos pavadinau ankstesniame blogo įraše), o naujaisiais keinsistais (New Keynesians). Naujieji keinsistai supranta, kad bandymas stimuliuojant priversti ekonomiką augti sparčiau nei „natūraliu“ būdu tiesiog sukels infliaciją, todėl pasisako už stabilizuojančią monetarinę politiką, pvz. Tayloro taisyklės naudojimą. Tai nereiškia, kad jie nesidomi realiomis (makroekonomikos prasme) krizių priežastimis, pvz. B.Bernanke yra daug parašęs apie bankų sistemų stabilizavimo svarbą (ironiška, bet tai galbūt ir yra jo ir daugelio mūsų problema). Vis dėlto su naujaisiais keinsistais yra pora didelių bėdų:
1. Dauguma jų per daug prisirišę prie Tayloro taisyklės ir apskritai į praeitį orientuotų monetarinės politikos priemonių, nors jau senokai yra geresnių pasiūlymų, kaip naudoti į ateitį orientuotus taikinius (kaip taikinį reikia naudoti ne rodiklio istorines reikšmes, o jo prognozę). Kaip sako S.Sumneris, praktiškai vieninteliai ekonomistai, kurie kaltina Fed ir ECB laiku nepadidinus pinigų kiekio, yra tie, kas patys yra parašę straipsnių apie prognozes kaip monetarinius taikinius. Be to, daug kas kaip monetarinės politikos indikatorių yra įpratę naudoti ne NBVP o infliaciją, o ji vėluoja parodyti pinigų šokus (juk nuo to, kad kainos keičiasi lėtai, ir prasideda visas suminės paklausos modelis).
2. Prasidėjus krizei, nemažai naujųjų keinsistų (įskaitant Krugmaną ir Bernankę) be aiškios priežasties (tiksliau, nepateikę jokių naujų argumentų) staiga tapo senaisiais keinsistais ir prisiminė fiskalinį stimuliavimą. Dalis jų galbūt niekada ir nesuprato nei argumentų prieš liquidity trap‘ą, nei kad mažos palūkanų normos nebūtinai reiškia monetarinį stimuliavimą, nekalbant jau apie tokias subtilybes kaip tai, kad palūkanų už bankų rezervus atsiradimas didina pinigų paklausą ir dėl to yra ekvivalentus pinigų kiekio mažinimui. Bet Krugmanui, Bernankei ir daugeliui kitų tas tikrai negalioja, todėl sunku neieškoti labiau ciniškų paaiškinimų.

Apibendrinant, sunku net suprasti, ką iš tikrųjų šiuo metu galvoja tie, kas rimtai žiūri į suminę paklausą. Taip pat gali būti, kad ją pripažįsta ir dalis tų, kuriuos aš priskyriau pirmai grupei. Pvz. Hayekas iš pradžių kalbėjo apie Didžiąją krizę kaip apie ekonomikos restruktūrizacijos problemą, bet paskui pripažino, kad tinkama monetarinė politika būtų padėjusi jos išvengti.

Kitame įraše pagaliau bandysiu pereiti prie praktikos, t.y. konkrečių krizių priežasčių. O paskui jau bus aiškiau, ar dar liks ką atskirai aptarinėti apie „austrus“.