2009 m. rugsėjo 5 d., šeštadienis

Mažos palūkanų normos - ne tas pats, kas monetarinis stimuliavimas

Per pastaruosius dešimt mėnesių bet kas, kas nors kiek seka žiniasklaidos komentarus apie krizę, tikrai girdėjo ne vieną ekonomistą, ekspertą ar analitiką sakant, kad "trumpalaikės palūkanų normos buvo sumažintos iki minimumo, bet krizė gilėja, todėl akivaizdu, kad monetarinis stimuliavimas nebeveikia, nes naujai sukurti pinigai yra sutaupomi ir nepatenka į apyvartą". Paskutinis to pavyzdys - P.Krugmano pabambėjimas apie sunkią makroekonomikos mokslo būklę, kurį mūsų herojus S.Sumner'is kritikuoja čia.

Šis teiginys neteisingas dėl keleto priežasčių. Pirma, popierinių pinigų (fiat money) sistemoje padidinti pinigų kiekį apyvartoje yra visiškai paprasta. Jeigu tą sugebėjo R.Mugabe Zimbabvėje (tiesa, kiek persistengė :-), tai tikrai sugebėtų ir Vakarų centriniai bankai. Beje, panašu kad Švedijos, Lenkijos ir Australijos centriniai bankai tą supranta, ir jiems kol kas neblogai sekasi.


Antra, nominali palūkanų norma yra skolinimosi kaina, ir kaip ir visos kainos ji priklauso ne tik nuo pasiūlos, bet ir nuo paklausos. Jeigu vartotojai ir verslas tikisi krizės, jie skolinasi mažiau. S.Sumneris sugalvojo gerą palyginimą su kino bilietais: trečiadienį per pietus kino bilietai būna pigesni nei savaitgaliais, bet tai nereiškia, kad jų parduodama daugiau. O jeigu per krizę sumažėja palūkanų normos, tai dar nereiškia, kad vyksta stimuliavimas.

Pagaliau negalima pamiršti Fišerio lygybės, kuri sako, kad nominali palūkanų norma lygi realios palūkanų normos ir tikėtinos infliacijos sumai. Kraštutinis su tuo susijusio nesusipratimo atvejis buvo ekonomistės J.Robinson teiginys, kad Vokietijos hiperinfliacijos po I pasaulinio karo negalėjo sukelti pinigų kiekio padidėjimas, nes palūkanų normos buvo didelės, o tai reiškia, kad pinigų kiekis nebuvo didinamas.

2 komentarai:

  1. Monetarinis stimuliavimas mažai veiksmingas, nes
    1) nors ir stimuliuoja skolinimąsi (ypač NT) per mažesnes palūkanų normas, bet veikia lėtai,
    2) atima iš privataus sektoriaus CB supirktų obligacijų kuponų pajamas,
    3) mažina finansų rinkoms prieinamų repo instrumentų kiekį, taigi ir pinigų apyvartos greitį.

    Veimaro Vokietija ir Mugabe Zimbabvėje pinigų kiekį padidino ne monetarinėmis priemonėmis, o fiskaliniu būdu - deficitinėmis išlaidomis.

    Nominali palūkanų norma yra grynai centrinio banko kompetencijoje, jos mažinimas būtent ir yra monetarinis stimuliavimas. Jeigu monetarinis stimuliavimas blogai veikia, tai nereiškia, kad jis nevyksta.

    "nominali palūkanų norma lygi realios palūkanų normos ir tikėtinos infliacijos suma" priežastinio ryšio prasme yra bandymas vežimą statyti prieš arklį. Vėlgi, tai nereiškia, kad monetariniai eksperimentatoriai negali sukurti iškreiptų lūkesčių - tą jie sugeba.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Modeliuose, kuriuose trumpu laikotarpiu kainos arba atlyginimai nelankstūs, stimuliavimas yra bandymas padidinti visuminę paklausą. Ir palūkanų mažinimas gali ją padidinti arba ne, taigi gali būti stimuliavimas arba ne.

    Dėl Zimbabvės nenoriu net ginčytis.

    AtsakytiPanaikinti