2009 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

Dienos nuoroda: Humoristinė šių metų kronika

Humoristinė kronika - Dave Barry's year in review

Purvini pinigai: knyga nekenčiantiems kapitalizmo

J.Heath yra filosofas, parašęs knygą Filthy Lucre, apie kurią čia kalbasi su W.Wilkinsonu. Knygoje J.Heath paneigia jo nuomone populiariausius kairiųjų ir dešiniųjų klaidingus įsitikinimus apie ekonomiką.

Kairiųjų klaidingi įsitikinimai man buvo įdomesni. Iš istorijos pamokų miglotai kažką atsimenu apie perprodukciją, o pasirodo tai yra svarbi marksistinių teorijų dalis. Atrodo, kad pasaulyje tebėra žmonių, kurie mano, kad kapitalizmo sąlygomis dėl neplaningos konkurencijos ir besaikio godumo verslininkai prigamina per daug prekių, ir kol kas Vakarų sistemą gelbsti tik gebėjimas klasta įtikinti vartotojus, kad jiems tų prekių reikia, bei trečiųjų šalių vartotojai, kurių vyriausybės nesugeba apsaugoti nuo importinių prekių. J.Heath sako, kad perprodukcijos mitui išgyventi padėjo tai, kad J.M.Keinsas labai garsiai visiems pasakojo, kad Sėjaus dėsnis (kuris sako, kad pasiūla ir paklausa visada susibalansuoja) klaidingas. Marksistai nesigilino į tokias smulkmenas kaip defliacija ir liquidity trap'as, ir išgirdo tik išvadą, kad perprodukcijai atsirasti niekas netrukdo.

Kitas knygoje kritikuojamas klaidingas kairiųjų įsitikinimas - kad pelnas yra iš prigimties blogas dalykas. J.Heath specialiai taip manantiems sugalvojo analogiją su kooperatyvais, nes marksistai pripažįsta darbo pasidalinimą smeigtukų fabrike, todėl kooperatyvų nelaiko blogiu. Pieno gamintojų kooperatyvas iš narių nemokamai gauna pieno, ir, jį perdirbęs ir pardavęs, nariams išdalina gautą pelną. Jeigu nariai pakankamai pieno nepagamina, kooperatyvas gali papildomai nusipirkti pieno rinkoje. Analogiškai akcinės bendrovės yra skolintojų kooperatyvai. Akcininkai už nulines palūkanas paskolina kapitalą bendrovei, o ši jiems išdalina gautą pelną. Jeigu nuosavo kapitalo trūksta, bendrovė gali jo pasiskolinti rinkoje.

Dešiniųjų klaidos iš pasakojimo man susirodė abejotino klaidingumo, nors paskaičius knygą gal išlįstų kokia gili mintis. J.Heath sako, kad R.Coase (o ir šiųmetinio Nobelio laureato O.E.Williamson'o) darbai parodo, kad įmonės egzistuoja todėl, kad įmonės viduje centrinis planavimas veikia efektyviau už kapitalizmą. Analogiškai, kai kurias funkcijas valstybė gali atlikti efektyviau nei laisva rinka. Deja, konkrečių funkcijų jis nepaminėjo, todėl jo argumentų neišeina palyginti pvz. su D.Friedmano argumentais knygoje The Machinery Of Freedom.

Kita J.Heath kritikuojama dešiniųjų klaida - asmeninės atsakomybės svarbos išaukštinimas. Tačiau jo argumentai painūs, pvz. jis sako, kad asmeninė atsakomybė turėtų padėti kovoti su moral hazard (net nežinau, kaip išversti - gal paskata sukčiauti?), tačiau kai kurios moral hazard problemos yra neišsprendžiamos, pvz. neįmanoma sukurti draudimo nuo skyrybų. Bet jis atrodo nesupranta, kad tai, kad laisva rinka nesukuria produktų, kurie negali bendrai paėmus būti naudingi, yra ne rinkos trūkumas, o privalumas, o jei tokius produktus imasi kurti valstybė, įvyksta visokių negerų dalykų.

Kaip ten bebūtų, kaip buvęs marksistas, J.Heath nuėjo didelį kelią mokydamasis ekonomikos, ir besiruošiantiems tapti marksistais (jei tokių būna) vertėtų perskaityti jo knygą kol nevėlu.

Centrinių bankų tikslas nėra reguliuoti palūkanas

Apie makroekonomiką rašantys žurnalistai ir analitikai monetarinę politiką dažnai supranta kaip skolinimosi kaštų didinimą ir mažinimą. Tai sukelia daug painiavos. Dauguma centrinių bankų turi infliacijos taikinį, t.y. yra viešai paskelbę savo ketinimus imtis visų reikiamų priemonių, kad infliacija neviršytų taikinio (su apatine infliacijos riba deja reikalai labiau migloti). Pvz. ECB turi 2% infliacijos taikinį, o Fed jo oficialiai paskelbę nėra, tačiau praeityje elgėsi taip, tarsi jis būtų taip pat 2%. Tuo tarpu monetarinės politikos kryptį centriniai bankai paprastai skelbia naudodami trumpalaikes palūkanų normas. Pvz. jei Fed mano, kad gresia per didelė infliacija, ir paskelbia, kad trumpalaikė palūkanų norma didinama puse procento, tai reiškia, kad bus atliekamos atviros rinkos operacijos (šiuo atveju parduodami Fed turimi vertybiniai popieriai arba atliekami tam ekvivalentūs sandoriai, taip sumažinant pinigų kiekį apyvartoje), kol trumpalaikė palūkanų norma pakils iki nustatyto dydžio. Tačiau viso to tikslas visada yra pasiekti norimą infliacijos lygį, o trumpalaikė palūkanų norma naudojama tik kaip tarpinis tikslas siekiant galutinio.

Naujausias tokio nesusipratimo pavyzdys - šitas Ūkio ministerijos PRas. Prie palūkanų sumažėjimo daugiausia prisidėjo ne ECB, o dėl krizės sumažėjusi skolinimosi paklausa ir dėl jos nukritusi reali palūkanų norma. O sakyti, kad krizė verslininkams kuo nors padėjo - labai jau keistas minties vingis.

2009 m. gruodžio 29 d., antradienis

Kaip finansų krizė gali sukelti didesnę krizę

Mano kolega mėgsta rašyti, kad krizė prasidėjo nuo istorinės klaidos, kai nebuvo išgelbėtas Lehman Brothers. Bet kaip visgi dėl finansų krizės galėjo kilti tokia didelė krizė kituose sektoriuose? Vienas iš mechanizmų - neigiamas pasiūlos šokas. Kitaip sakant, finansų sistema yra labai svarbi visos ekonomikos dalis, ir jei ji deramai neveikia, ištekliai panaudojami neefektyviai, t.y. sumažėja visų kitų sričių produktyvumas. Kažką panašaus pasakoja J.Cochrane'as čia. Bet, sprendžiant pagal skirtumą tarp tarpbankinių palūkanų ir vyriausybės obligacijų grąžos, finansų krizė greitai baigėsi įsikišus vyriausybėms, tačiau tai nesustabdė didesnės bendros krizės.

Kitas mechanizmas - paklausos šokas. Tiesa, paklausos šokai sukelia krizes tik jeigu per trumpą laikotarpį atlyginimai yra nelankstūs, todėl toks paaiškinimas netinka nei "austrams", nei RBC šalininkams. Ir kas dar svarbiau, visi paklausos šokai yra tas pats kas pinigų paklausos padidėjimas, todėl jei monetarinė sistema užtikrintų atitinkamą pinigų pasiūlos padidėjimą, paklausos šokų bijoti nereikėtų.

Lietuvos ekonomika 2010 m. - Finastos prognozė

Į rankas pateko gruodžio 9 d. Finastos makroekonomikos apžvalga. Įspūdžiai:
  • 2010 m. prognozuojamas 3% Lietuvos realaus BVP kritimas. Ši pesimistinė prognozė labai priklauso nuo banko Finasta prielaidos, kad kitų metų antrojoje pusėje Vakarų Europos ekonomikos gali sulėtėti dėl stimuliavimo pabaigos. Deja, kadangi nepateikiamos ketvirtinės prognozės, neaišku, ar Finastos nuomone ekonomikos dugnas Lietuvoje jau pasiektas ir tiesiog ekonomikos atsigavimas bus labai lėtas, ar visgi atsigavimo pradžia bus vėliau kažkada kitais metais, bet pats atsigavimas bus spartesnis.
  • Labai patiko tai, kad daug dėmesio skiriama valstybės išlaidų problemai, akcentuojant tai, kad esant dideliam biudžeto deficitui ekonomikai žalą daro didelės palūkanų normos. Jau rašiau apie valstybės išlaidų įtaką krizei. Mano 2010 m. ekonomikos prognozėje sakoma, kad Lietuvai 2010 m. bus geri tik tuo atveju, jei pavyks susitvarkyti su biudžeto išlaidomis.
  • Finastos apžvalgoje rašoma, kad Estijoje padėtis geresnė nei Lietuvoje ir Latvijoje dėl to, kad ekonomikos augimo metu Estijos valdžia kaupė rezervus.
  • Finastos apžvalgoje rašoma, kad valstybės skolų naštos augimas ir blogėjanti pasaulio ekonomikos konjunktūra gali priversti Lietuvą kreiptis pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą. Manau, kad šis scenarijus per daug pesimistinis, labiau tikėtina, kad Lietuvos politinis mechanizmas apsaugos mus nuo tokios nelaimės.

2009 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Kaip būti socialiai atsakingam

Taip vadinasi 18-as The Big Questions skyrius. Pacituosiu:

AR GALIMA ŠIUKŠLINTI? Ne, nebent nauda jums atsveria bendrus kaštus visų, kurie bus priversti šiukšlę matyti, užuosti ar apeiti. Kitaip sakant, tikriausiai ne.
AR GALIMA DEGINTI ANGLIES TURINTĮ KURĄ? Galima, jei nauda jums atsveria visą jūsų padaromą žalą. Buvo suskaičiuota, kas sudegintas litras benzino padaro apie 30 lietuviškų centų žalos aplinkai. Jei dabar benzinas kainuoja 3,70 Lt, pabandykite įvertinti, kiek jo pirktumėte, jei jis kainuotų 4 Lt, ir atitinkamai pakeiskite vairavimo įpročius. (Pastaba: S.Landsburgas rašo apie JAV benzino rinką, kur nėra akcizo benzinui. Lietuvoje akcizas gerokai didesnis negu 30 centų už litrą, todėl galima tiesiog pirkti benziną nesukant galvos, ir tai bus socialiai atsakinga. Ar socialiai atsakingai elgiasi vyriausybė panaudodama iš benzino akcizo gautus pinigus - jau kitas klausimas).
KUO BŪTI UŽAUGUS? Kuo nors, kas sukuria žmonėms ko nors naudingo. Geriausias būdas būti tikram, kad kuri ką nors naudinga - jei kas nors savo noru moka tau už tai pinigus.

2009 m. gruodžio 27 d., sekmadienis

Sekmadienio skaitiniai: apie sielos nemirtingumą

S.Landsburgas knygoje The Big Questions rašo, kad žmogaus sąmonė/asmenybė/siela (ar kaip ją bepavadintume) yra programa, veikianti neuronų signalų pagrindu padarytame kompiuteryje. Kiekvieną programą galima užrašyti natūrinių skaičių seka, o skaičiai egzistuoja nepriklausomai nuo laiko ir visatos. Taigi kiekvieno žmogaus siela egzistuoja nepriklausomai nuo laiko ir visatos, t.y. yra nemirtinga.

Raibumynai

Kiaulės neskraido, politikai netarnauja viešajam interesui

Žmogus, išgelbėjęs Putiną nuo bankroto

Astro p0rn (žr. photo gallery)

Išvirkščionomika - krovinių nešikų tautą nuskurdino geležinkelis

Austro-neokeinsistinė sintezė sparčiai populiarėja

Rusija 1992, 1998 - "Именно по рекомендации Гайдара на ключевой пост по осуществлению денежной и финансовой политики — руководителя национального банка — был назначен не Борис Федоров, а Виктор Геращенко — убежденный коммунист, сотрудник спецслужб с солидным стажем, организатор денежной реформы 1991 года, один из ключевых авторов советской экономической катастрофы 91-го — начала 92-го года, один из авторов банкротства СССР, Внешэкономбанка СССР, исчезновения советских валютных резервов.На новом старом посту Виктор Геращенко не стал терять времени. Получив вновь в руки такой мощный и эффективный ресурс, как Центральный банк, он сделал все возможное для того, чтобы поддержать развязанную правительством Гайдара инфляцию. В отличие от Гайдара, он, очевидно, лучше помнил слова Дж. М. Кейнса о том, что инфляция — самое эффективное средство по свержению правительства. И пользовался он этим инструментом, надо сказать, весьма умело. ..." - ir daug kitų įdomių istorinių momentų.

2009 m. gruodžio 25 d., penktadienis

2009 m. gruodžio 23 d., trečiadienis

Bandymas suprasti Rusiją protu

T.Cowenas yra amerikietis, bet jo žmona rusė, todėl gal ir nenuostabu, kad jis turi teoriją, kodėl Rusijai taip nesiseka, apie kurią rašo knygoje Create Your Own Economy. Viena iš populiaresnių A.Smito citatų yra apie tai, kad mes gauname pavalgyti ne dėl mėsininko ir kepėjo geranoriškumo, o dėl jų savanaudiškumo. Rusams didžiausia vertybė yra draugystė, bet jos Rusijoje per daug. Rusų draugystė dažnai pasireiškia pasiryžimu padėti draugams apeiti įstatymus, ir tai trukdo normaliai veikti kapitalizmui ir laisvai visuomenei. Rusams būtų geriau, jei jie kartais pamirštų pasirūpinti savo draugais.


2009 m. gruodžio 22 d., antradienis

Trys krizės vienu metu - Lietuvos ekonomika 2009-2010 metais

Šie metai buvo itin sunkūs Lietuvos ekonomikai. Lyginant su kitomis pasaulio šalimis, Lietuvos statistika atrodo labai prastai. Vienu metu mums kenkė net trys krizės:
  • Pasaulinė per mažos bendrosios paklausos krizė
  • Vietinė per didelės bendrosios paklausos krizė
  • Vietinė struktūrinė krizė
Pasaulinė per mažos bendrosios paklausos krizė
Ši krizė prasidėjo 2008 m. rugsėjo mėnesį žlugus Lehman Brothers bankui. Po žlugimo kilo didžiulė panika, dėl jos sumažėjo pasaulinė bendroji paklausa, smuko tarptautinės prekybos apimtys. Lietuvos eksportas dėl šios krizės nukentėjo itin skaudžiai.
Vietinė per didelės bendrosios paklausos krizė
Dėl per didelės vietinės bendrosios paklausos 2007-2008 m. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, buvo per didelė infliacija. Ilgą laiką valiutų valdyba saugojo Lietuvą nuo per didelės bendrosios paklausos, tačiau pasaulinė kredito euforija buvo galingesnė. Kredito euforijai pasibaigus, 2009 m. Lietuvos ekonomiką pradėjo kankinti pagirios - nominalaus BVP sumažėjimas.
Vietinė struktūrinė krizė
2003-2008 m. itin sparčiai augo valdžios sektoriaus išlaidos. Valdžios sektorius išsipūtė tiek, kad pradėjo stipriai slopinti likusią ekonomikos dalį. Jau 2008 m. pradžioje nustojo augti realus Lietuvos BVP. Struktūrinių problemų yra ir kai kuriuose kituose sektoriuose - pvz. statybos ir nekilnojamojo turto.
Kada bus dugnas?
Kiekviena krizė iš trijų turi atskirą dugną. Pasaulinė krizė dugną pasiekė 2009 m. viduryje, panašiu metu pradėjo atsigauti ir Lietuvos eksportas. Vietinė bendroji paklausa nustos sparčiai kristi jau 2010-ųjų pradžioje. Sunkiausia pasakyti, kaip seksis su struktūrine krize. Jei valdžios sektorius paliks vietos likusiai ekonomikos daliai, 2010 metai Lietuvos ekonomikai gali būti geri. Jei struktūrinė krizė užsitęs, mūsų laukia stagnacijos dešimtmetis.

Kredito krizė tęsiasi: Graikija ritasi žemyn ir greitai pasivys Lietuvą


  • Praieitos savaitės pirmadienį Abu Dabis suteikė pašalpą Dubajui, tačiau pilno investuotojų pasitikėjimo Dubajaus valstybinės įmonės neatgavo.
  • Praėjusios savaitės pirmadienį paaiškėjo, kad Austrija nacionalizavo banką Hypo Alpe Adria.
  • Svarbiausias praėjusios savaitės kredito krizės įvykis - tolesnis Graikijos kredito reitingų blogėjimas ir bankroto rizikos didėjimas. Jei graikai nesupras, kad valstybės išlaidos gali ne tik didėti, bet ir mažėti, jų bankroto rizika gali pralenkti Lietuvos riziką ir priartėti prie Islandijos rizikos.

2009 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Ar šalyje su NBVP taikiniu yra vietos senukams?

Vienas iš "austriškų" argumentų prieš pinigų kiekio didinimą išaugus pinigų paklausai yra toks, kad išaugusi pinigų paklausa atspindi žmonių objektyvų poreikį taupyti, o pinigų kiekio padidinimas ir vartojimo skatinimas prieštarauja šiam žmonių poreikiui. Dažnai šiame kontekste minimi senukai, kurie jaunystėje dėl tokios monetarinės politikos prašvilps savo santaupas ir senatvėje neturės ko valgyti.

Šiame argumente painiojamas taupymas ir grynųjų pinigų kaupimas. Iš tikrųjų būsimiems senukams didesnę žalą daro dėl laiku nepadidėjusios pinigų pasiūlos kylančios krizės (pvz. jei jie turi akcijų arba nekilnojamo turto, ir kaip tik per krizę tampa senukais), o dėl padidėjusio pinigų kiekio atitinkamai pabrangsta jų turimas turtas, ir būsimi senukai žalos nepatiria. Bet niekas neverčia būsimų senukų prašvilpti savo santaupų. Santykis tarp vartojimo ir taupymo gali likti toks pat, nes darbo vietos įmonėse, kurios kuria investicines prekes, yra niekuo ne prastesnės už kuriančias vartojimui skirtas prekes. Svarbu tik kad nepradėtų mažėti nominali jų apyvarta ir joms netektų mažinti nominalių darbo užmokesčio sąnaudų, nes tą kaip žinia dėl psichologinių priežasčių lengviausia yra padaryti ne mažinant alyginimus, o atleidžiant darbuotojus.

2009 m. gruodžio 20 d., sekmadienis

Sekmadienio skaitiniai: du požiūriai į dvasinį tobulėjimą

J.Haidtas savo knygoje The Happiness Hypothesis sako, kad budistai ir stoikai yra labai panašūs, nes ragina atsiriboti nuo materialaus pasaulio malonumų, t.y. maksimizuoti utility keičiant ne utility funkcijos argumentus, o pačią funkciją. T.Cowenas knygoje Create Your Own Economy mato skirtumą tarp budistų ir stoikų (kurie turėjo įtakos A.Smito The Theory of Moral Sentiments) pagal jų požiūrį į informacijos apdorojimą. Budistų metodas yra ištuštinti protą visiškai, arba susikoncentruoti į vieną paprastą objektą, o stoikai kreipė didelį dėmesį į tai, kaip teisingai susidėlioti prioritetus, kad pasaulio negandos neturėtų didelės įtakos.

2009 m. gruodžio 19 d., šeštadienis

Šeštadienio muzika: Paul McCartney - The Long and Winding Road - Good Evening New York City

McCartney dažnai skųsdavosi, kad prodiuseriai sugadino 1970 m. išleistą Bitlų dainą The Long and Winding Road. Jam labiau patinka 2003 m. išleistas dainos variantas, tačiau jis gal kiek per daug asketiškas ir minimalistinis. Mano nuomone 2009 m. dainos live įrašas yra geresnis tiek už pirmą, tiek už antrą dainos versiją.



2009 m. gruodžio 18 d., penktadienis

Kam reikalingas švietimas?

Naivi ekonominė švietimo teorija sako, kad švietimas yra investicija į žmogiškąjį kapitalą, ir kuo daugiau žmogus mokosi, tuo jis tampa vertingesnis kaip darbuotojas, o mokytis verta tol, kol ribiniai mokymosi kaštai tampa lygūs ribinei naudai.

Ciniška ekonominė švietimo teorija sako, kad gero universiteto diplomas yra kaip povo plunksnos - jis potencialiam darbdaviui parodo, kad žmogus yra protingesnis ir darbštesnis už kitus, nes sugebėjo baigti universitetą. Dėl to jauni žmonės veltui gaišta geriausius jaunystės metus universitetuose, nes visi nori pasirodyti esą geresni už kitus.

T.Cowenas knygoje Create Your Own Economy pateikia savo švietimo teoriją. Jis sako, kad technologijos jau seniai leidžia mokytis namuose, ir nors tai būtų žymiai pigiau, didžioji dalis švietimo vyksta mokytojui ir mokiniams (arba dėstytojui ir studentams) būnant vienoje patalpoje. Coweno nuomone tai susiję su tuo, kad švietimas yra "grupinė terapija", kurios paskirtis yra šiek tiek pakeisti mokinių/studentų žmogiškąją prigimtį, kad jie sugebėtų truputį geriau susikaupti ir truputį logiškiau mąstyti. Nelabai aišku, kodėl tokia terapija turėtų būti veiksmingesnė už placebą, bet Cowenas sako, kad ko gero ji ir nėra veiksmingesnė. Jei pabandytume padaryti dvigubą aklą bandymą, kai dalis studentų mokosi pas tikrus dėstytojus, o kitai daliai apsimetę dėstytojais žmonės įteigia, kad juos moko (ir studentai patiki), išorinio stebėtojo požiūriu galbūt nesiskirtų ne tik rezultatas, bet ir pats procesas.

Lietuva ir ekonomikos bėdų indeksas

FT Alphaville paskelbė Moody's pateiktą ekonomikos nelaimių indeksą. Indeksas yra bedarbių procento ir biudžeto deficito procento nuo BVP suma. Lietuvą lenkia tik Ispanija ir Latvija. Nedarbo procentas rodo dabartines ekonomikos problemas, biudžeto deficitas - būsimas.



Dar FT Alphaville pateikė valstybių bankroto rizikos lentelę, kurioje irgi galime pamatyti Lietuvą.

Raibumynai

FTB ir hedge fondai
Berluskonis išdūrė mafiją
Šliogeris nusišnekėjo ir jį užpuolė žodžio laisvės priešai
Kopenhaga šildo klimatą
Fairtrade kavos sukčiai

2009 m. gruodžio 17 d., ketvirtadienis

Eurovizija ir valdžios išlaidų didinimo reketas

Lietuva atsisakė dalyvauti Eurovizijoje. Čia nėra nieko nuostabaus. Juk kai biurokratams trūksta pinigų, jie visada nukarpo pačius geriausius projektus, tam kad parodytų visuomenei, kad negalima mažinti biudžeto.

Citi banko vyriausias ekonomistas pasisako už neigiamas indėlių palūkanas

Monetarinės politikos abecėlė sako, kad kai ekonomikai sunku dėl per mažos bendrosios paklausos, centriniai bankai turi mažinti palūkanas. Ką daryti kai jos jau yra lygios nuliui? Ekonomistas Willem Buiter ekonomikos gelbėjimui siūlo nustatyti neigiamas palūkanų normas už indėlius. Citi bankas šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus, ir neigiamos palūkanų normos padidintų banko pelną. Ne nuostabu, kad Citi bankas pasiūlė Buiteriui tapti banko vyriausiuoju ekonomistu. Deja, kai kuriems turtuoliams neigiamų palūkanų už indėlius grėsmė nelabai patinka, ir jie propaguoja investicijas į auksą.

2009 m. gruodžio 16 d., trečiadienis

Ekonomika - geriausias blogas

Kuris blogas, rašantis ekonomikos temomis, yra geriausias?

Iš lietuviškų man labiausiai patinka Petro Kudaro blogas Dar vieno analitiko svetainė. Bet kuris pasaulinis ekonomikos blogas galėtų didžiuotis kad ir šiuo Petro įrašu.

Iš nelietuviškų maloniausia skaityti Marginal Revolution. Blogo autoriai yra aukščiausio kalibro ekonomistai, ateitį atspėjantys geriau nei atspėja didžiausių investicinių bankų ekspertai.

Dar galima kelti klausimą ir truputį kitaip. Kurį blogą turėtų visi skaityti, kad pasaulis labiausiai patobulėtų? Šiuo metu atsakymas vis dar yra toks - pasaulio išgelbėjimui labiausiai padėtų Scott Sumner blogas The Money Illusion. Šis blogas nenuilsdamas trimituoja apie tai, kad geriausiai su pasauline ekonomikos krize susidoroti padėtų teisinga monetarinė politika.

R.Dawkinsas, aritmetika ir Kūrėjas

Apie naują S.Landsburgo knygą pradėjau rašyti dar jos nematęs, todėl nenuostabu, kad sužinojęs iš Lietuvos pašto Gerąją Naujieną, pirmiausia atsiverčiau 29-ą puslapį. Taigi, yra nuomonė, kad žmogus ir pasaulis yra tokie sudėtingi, kad patys jie atsirasti negalėjo, o juos sukurti galėjo vien Kūrėjas. Tuo tarpu R.Dawkinso nuomonė yra panaši į mano spėjimą: tiek žmogus ir pasaulis, tiek Kūrėjas galėjo atsirasti tik iš paprastesnių sistemų, ir teorija, kad pirma atsirado Kūrėjas, kuris sukūrė žmogų ir pasaulį, prieštarauja Okamu skustuvo principui. Čia svarbu apibrėžti sąvoką "sudėtingumas". Vienas (turbūt formaliai neteisingas, bet intuityvus) apibrėžimas toks: sistema tuo sudėtingesnė, kuo didesnis bus failas ją užrašius skaitmeniniu pavidalu ir suzipavus.

S.Landsburgo nuomone, tiek Dawkinsas, tiek pasisakantieji už Kūrėją klysta. Sveiki skaičiai ir artimetikos taisyklės yra viena sudėtingiausių žmonėms žinomų sistemų. Ją pabandžius užrašyti ir suzipuoti, failas bus be galo didelis. Tačiau net dauguma religinių fanatikų nemano, kad Kūrėjas padarė, kad du plius du yra keturi, arba kad jei būtų norėjęs, būtų galėjęs padaryti, kad nebūtų skaičiaus trys. Taigi aritmetika yra pavyzdys, kad gali egzistuoti sudėtingos sistemos, kurių niekas nesukūrė, ir kurios neatsirado iš paprastesnių sistemų (evoliucijos ar kt. būdu).

2009 m. gruodžio 15 d., antradienis

Apie lūkesčių svarbą monetarinei politikai

Ne paslaptis, kad P.Krugmanas, prieš pereidamas į tamsiąją Jėgos pusę, buvo vienas geriausių ekonomistų pasaulyje. Šito post'o pagrindinė mintis yra pasiskolinta iš šito jo straipsnio (tiksliau - šito Sumnerio post'o).

Kas atsitiks, jei centrinis bankas atspausdins dvigubai daugiau pinigų, negu yra apyvartoje? Tikriausiai kainos pakils dvigubai? O gal prasidės laikinas bumas tose ekonomikos srityse, kurias pinigai pasieks pirmiausia? Vienareikšmiškai į šį klausimą galima atsakyti tik žinant, kokių veiksmų žmonės tikisi iš centrinio banko ateityje. Sakykime, kad visi yra įsitikinę, kad po metų centrinis bankas vėl dvigubai sumažins pinigų kiekį. Tuomet, jei po pusės metų kainos padvigubės, atsiras naujas verslo planas: investuoti į pinigus, kurių vertė po pusės metų padvigubės. Apsukresni verslininkai tokį planą sukurs ir ims vykdyti ne po pusės metų, o iš karto, vos tik kainos ims kilti. Dėl to greičiausiai tiesiog dvigubai išaugs pinigų paklausa, o kainos ženkliai nepasikeis.

Dienos nuoroda: Aferų enciklopedija

Understanding scam victims

2009 m. gruodžio 14 d., pirmadienis

Tikrasis monetarinis stimuliavimas

Egzistuoja nuomonė, kad monetarinis stimuliavimas vyksta jau metus, ir laikas jį baigti. Bet kitų metų nedarbo prognozės liūdnos - tiek JAV, tiek eurozonoje jis didės. Neseniai pasirodė dar vieno ekonomisto straipsnis, kuriame siūloma visgi iš tikrųjų imtis stimuliavimo. Kadangi nedarbas neigiamai veikia Šv.Barako šansus būti perrinktam, jo garbintojai sunerimo ir atrodo pritaria šiam pasiūlymui. Galima ginčytis dėl jų sąžiningumo, bet makroekonomikos neišmanymu jų neapkaltinsi.

Kredito krizė tęsiasi: Dubajus ir Graikija išlieka dėmesio centre

Nors prieš pusantros savaitės buvo galima sakyti, kad rinkos po Dubajaus įvykių aprimo, praėjusią savaitę rinkos vėl pradėjo drebėti dėl Dubajaus ir Graikijos situacijos. Vis dar neaiškios Dubajaus skolų restruktūrizavimo sąlygos, o Graikijos reitingą sumažino reitingų agentūra Fitch. Rekomenduoju pažvelgti į šį FT Alphaville paiteiktą grafiką, kuriame matome, kad Graikijos bankroto rizika artėja prie piko, kuris buvo pasiektas pavasarį maksimalios panikos metu. Nepaisant to, Graikijos finansų ministras pareiškė, kad Graikija - tai ne dar viena Islandija, ir ne dar vienas Dubajus.

Toliau išlieka tam tikra nedidelė galimybė, kad Dubajus sukels grandininę reakciją, kuri ir susprogdins Roubini aprašytą akcijų kainų burbulą. Situaciją Graikijoje su nerimu stebi kitos kiaulių klubo narės -Portugalija, Airija, Ispanija (angl. kiaulės - PIGS - Portugal, Ireland, Greece, Spain).

2009 m. gruodžio 13 d., sekmadienis

Atsargiai: vulgarus keinsistas iš Čikagos

R.Posneris galbūt yra neblogas teisėjas, bet deja teko išgirsti, kaip jis praleido progą patylėti apie makroekonomiką. Sunku gyvai šnekėti apie dalykus, kurie nėra tavo specialybė, bet negi taip sunku patylėti? R.Posneris kalba tarsi būtų pasaulinio lygio išminčius, nors iš tikrųjų tėra senas dažnai logiką viduryje sakinio pametantis žmogus, kažką girdėjęs apie Tayloro taisyklę ir pesisunkęs vulgariu keinsizmu. Liquidity trap'as būna dėl to, kad nukritus palūkanoms bankams nebeapsimoka skolinti vieni kitiems. Fiskalinis stimuliavimas kuria darbo vietas, o monetarinis - infliaciją. Ir t.t.

Ką daryti muitininkams?

"Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“ Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“."
Lk 3,12-13

2009 m. gruodžio 12 d., šeštadienis

Šeštadienio bliuzas: Joe Bonamassa - Blues Deluxe

Beje šito gabalo originalą Jeff Beck Group sudėtyje sudainavo Rod Stewart.

O čia anekdotas kuris yra be ryšio ir nesiderina su bliuzo muzika, bet užtat atspindi vakarykščius įvykius:

Барака Обаму хотят внести в Книгу рекордов Гиннеса по архитектуре. Он стал первым в мире бараком, награжденным Нобелевской премией.

2009 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis

Auksas ir mėšlas

Sėkmingiausias šio ekonomikos ciklo investuotojas John Paulson galvoja ką daryti toliau. Be kai kurių nuobodžių pozicijų jo fondo pagrindą dabar sudaro du kertiniai akmenys - investicijos į bankus ir auksą. Kaip galima paaiškinti tokią jo strategiją? Tikriausiai John Paulson tikisi, kad besaikis ekonomikos stimuliavimas ir toliau sparčiai didins finansų sektoriaus įmonių vertę. Deja, pinigų spausdinimo mašina perkais ir pinigai pavirs mėšlu, todėl geriausia valiuta yra auksas.

Mano ilgalaikis požiūris į auksą yra kitoks, apie jį galite pasiskaityti čia.

2009 m. gruodžio 9 d., trečiadienis

Apie globalizacijos įtaką kultūrai

T.Cowenas kažkada seniai yra parašęs dvi knygas apie kultūros ekonomiką: In Praise of Commercial Culture ir Creative destruction: How Globalization Is Changing the World's Cultures. Neseniai baigiau klausyti seną jo paskaitą, daugiausia turbūt pagal antrosios knygos medžiagą. Pagrindinė Coweno mintis - kad jautrūs ir pikti pesimistai, kurie sako, kad globalizacija griauna tradicinį meną ir kultūrą, ir pasaulis dėl to tuoj pavirs dideliu Makdonaldsu, yra neteisūs. Jie mano, kad kultūros plitimas tolygus karui ar krepšiniui, kai vienai pusei laimėjus kažkas kitas turi pralaimėti. Iš tikrųjų dėl globalizacijos vyksta kultūros mainai, dėl kurių dažniausiai laimi visos suinteresuotos pusės.

Vienas mechanizmas, kaip dėl globalizacijos išlošia visi, yra paprasta prekyba. Dėl ekonomikos augimo ir technologijų pažangos tobulėja ir pinga menininkų priemonės - labiausia muzikantų ir kompozitorių, bet taip pat ir kitų, pvz. neturtingiems trečiųjų šalių dailininkams jų amatą palengvino akriliniai dažai, o subsacharinės Afrikos medžio drožinėjimas kaip meno rūšis atsirado tik tada, kai atsirado importinių plieninių peilių. Be to, dėl turizmo ir informacinių technologijų plėtros tradiciniams menininkams išsiplėtė rinka, kurioje jie gali parduoti savo kūrinius. Kai kurie menininkai niekina pelną, bet niekas negali paneigti, kad išaugusi rinka turėjo esminės teigiamos įtakos tiek italų ir olandų dailininkų, tiek austrų / vokiečių kompozitorių kūrybai.

Bet Cowenas labiau akcentuoja kitą mainų mechanizmą. Jo mėgstamas pavyzdys yra Jamaikos muzika. Jamaika yra maža angliškai kalbanti šalis netoli JAV, todėl, kai XX a. šešto dešimtmečio pabaigoje JAV radijo transliacijos ėmė pasiekti Jamaiką, pagal pesimistines teorijas Jamaikos muzika turėjo išnykti neišlaikiusi konkurencijos su JAV muzika. Vietoje to iš tradicinės Jamaikos muzikos dėl JAV įtakos atsirado keletas naujų stilių, iš kurių garsiausias be abejo regis. Cowenas atkreipia dėmesį ir į regio dainų tekstus, kurie smarkiai paveikti vakarų kultūros, bet tuo pačiu unikalūs.

Anot Coweno, panašus reiškinys į regį yra šiuolaikiniai Holivudo filmai. Filmus kurti kainuoja žymiai brangiau, todėl jų kūrimas koncentruojasi keliuose pasauliniuose centruose, iš kurių Holivudas be abejo įtakingiausias. Bet Holivudo filmai jau seniai nėra grynai amerikietiški - jie yra tarsi viso pasaulio kultūros mišinys, pritaikytas filmų formatui ir vidutinio globalizacijos paveikto žiūrovo skoniui.

Cowenas iš laisvos rinkos šalininkų išsiskiria tuo, kad labai mėgsta ieškoti jos silpnųjų pusių. Jis pripažįsta, kad dėl visgi pasitaiko atvejų, kai importinė kultūra užgožia vietinę. Jam nepatinka sustipėjęs superžvaigždžių efektas, dėl kurio Haris Poteris tapo perkamiausia knyga keliasdešimtyje šalių, ko anksčiau nebuvo buvę. Taip pat jis sutinka, kad Tokijas, Paryžius ar Londonas yra labai supanašėję, todėl turistui, ieškančiam autentikos, reikia sukti vis mažiau pramintais takais. Iš kitos pusės, bet kuriam iš tų miestų gyventojų prieinama kultūros įvairovė yra nepalyginamai išaugusi - taigi globalizacija mažina skirtumus tarp skirtingų pasaulio dalių, bet didina įvairovę kiekvienoje iš jų.

2009 m. gruodžio 8 d., antradienis

Kaip buvo apskaičiuota, kad pasaulio ekonomikos išgelbėjimui reikia būtent 700 mlrd. dolerių?

Kai truputį daugiau nei prieš metus JAV buvo paskelbtas 700 mlrd. dolerių dydžio ekonomikos gelbėjimo planas TARP, pagalvojau, kad 700 mlrd. yra didžiausias apvalus skaičius, kuris kalboje nesiapvalina iki trilijono. Pasirodo, buvau teisus. TARP vadas Kashkari prisipažino:

"Seven hundred billion was a number out of the air," Kashkari recalls, wheeling toward the hex nuts and the bolts. "It was a political calculus. I said, 'We don't know how much is enough. We need as much as we can get [from Congress]. What about a trillion?' 'No way,' Hank shook his head. I said, 'Okay, what about 700 billion?' We didn't know if it would work. We had to project confidence, hold up the world. We couldn't admit how scared we were, or how uncertain."

Daugiau apie krizės pradžią: Istorinė klaida.
Čia: krizės grafikas.

Kredito krizė tęsiasi: kiek Amerikoje šiemet žlugs bankų?

Dubajaus sukeltoms bangoms laikinai aprimus, pažvelkime į kredito krizę anapus Atlanto. Calculated Risk blogas rašo, kad JAV indėlių draudimo agentūra FDIC beveik kiekvieną savaitgalį perima po porą žlungančių bankų. Tikėtina, kad šiemet bus perimta net 140 bankų. Bankų žlugimai JAV tapo tokiu įprastu procesu, kad apie jį beveik nerašo laikraščiai. Tai gali pasikeisti, nes indėlių draudimo fondas jau artėja prie pabaigos, o skandalas tikrai kils, kai bus prašoma pinigų fondo papildymui.

2009 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Globalinis atšilimas

Žurnalas Economist išspausdino skaitytojo laišką apie globalinio atšilimo duomenų klastojimo skandalą:
"SIR – Now that we know from leaked e-mails that some of the raw data behind the most widely used graph of global temperatures have been lost or discarded; now that we know that the peer-review process in climate science has been hopelessly incestuous; now that we know that some sceptics’ concerns about corrections for urban heat islands were privately shared by those who dismissed them in public; now that we know that proxy graphs were truncated specifically to “hide the decline” and avoid giving fodder to the sceptics—you are free to start covering the science of climate change again (“A heated debate”, November 28th). It is not settled."

Įdomu, ką apie tai mano Lietuvos klimatologai?

Ar krizės skatina socializmo plėtrą

Viena populiari istorija (manau ją nesunku rasti istorijos vadovėliuose) apie XX a. Didžiąją krizę JAV yra tokia: gyvuliškų instinktų skatinamas laukinis kapitalizmas sukėlė krizę, bet laimei į valdžią atėjo geras dėdė F.D.Roosevelt'as, ir viską sutvarkė - įvedė socialines garantijas ir indėlių draudimą, o fiskalinio stimuliavimo priemonėmis atgaivino ekonomiką. Kaip šiame Econtalk podcaste sako J.Nye iš GMU, tiesos šioje istorijoje nedaug. Dalis tiesos apie tuos laikus šiais laikais atrodo tiesiog keistai, pvz. kad pats Roosevelt'as buvo prieš indėlių draudimą, o jį prastūminėjo klientų netenkantys Alabamos bankininkai, arba kad XX a. trečiajame dešimtmetyje netgi tarp ekonomistų populiari buvo idėja, kad besaikė konkurencija neskatina strategiškai planuoti, todėl reikia ją riboti ir skatinti stambių įmonių ir netgi monopolijų atsiradimą. Tačiau esminis klausimas be abejo yra kaip gi sekėsi kovoti su krize. J.Nye sako, kad dauguma ekonomistų sutaria, kad vienintelė veiksminga priemonė buvo 1933 metų dolerio devalvavimas, o fiskalinis stimuliavimas negalėjo turėti įtakos jau vien todėl, kad buvo per mažas.

Taigi išeina, kad nors didžioji dalis centralizuoto ekonomikos valdymo priemonių ir nepadėjo kovoti su krize, krizė buvo pagrindinė priežastis, kodėl JAV apskritai pasuko socializmo link. Tačiau J.Nye sako, kad toks požiūris per siauras. Jis remiasi D.North ir B.Weingast'o darbais, kurie aprašyti jų naujausioje knygoje, ir teigia, kad neteisinga būtų sakyti, kad klestėjimo periodais žmonės pasitiki kapitalizmu, o per krizes tas pasitikėjimas sumažėja. Didelės anoniminės rinkos yra naujas reiškinys, kurio didžiąją dalį žmonijos istorijos nebuvo, todėl žmonės į jas linkę žiūrėti įtariai. Demokratinė kapitalistinė santvarka (North ir Weingastas naudoja terminą "open access order") yra trapus naujas reiškinys, o natūrali valstybės būsena yra kai valdo nedidelė žmonių grupė, ir jų ekonominė įtaka pasiskirsto proporcingai turimai valdžiai ("limited access order"). Taigi valstybės funkcijų išsiplėtimas XX a. pirmoje pusėje buvo natūrali žmonių reakcija į 1850-1914 metų globalizaciją ir kapitalizmo plėtrą, o Roosevelt'o politika buvo tik maža šios bendros tendencijos dalis.

2009 m. gruodžio 6 d., sekmadienis

Sekmadienio skaitiniai: apie skirtumą tarp kūno ir sielos

Econlog komentaruose radau trijų klausimų filosofinį asmenybės testą, kuris atsakys į klausimą, kas jums svarbiau - jūsų kūnas ar jūsų siela.

2009 m. gruodžio 2 d., trečiadienis

Jamaika ir Barbadosas: yra skirtumas

Šitame Econtalk podcaste Peter Henry kalba apie vyriausybės politikos įtaką ekonomikos augimui. Kaip jis sako, ekonomikos augimo tyrinėtojai jau seniai buvo atradę, kad pvz. buvusios Didžiosios Britanijos kolonijos dėl geriau nuosavybės teises saugančių įstatymų vystėsi sėkmingiau už buvusias Prancūzijos kolonijas, o tos šalys, kur maliarijos grėsmė mažesnė ir baltieji kolonistai atvykdavo gyventi ilgam - geriau už tas, kur maliarija buvo didesnė problema. Bet visi numodavo ranka į tai, kas svarbiausia - kokią įtaką ekonomikos augimui turės tai, ką darys vyriausybė. Pvz. E.Leamer'is yra sakęs, kad, neskaitant krizių, XX a. antroje pusėje JAV ekonomika augo po keletą procentų per metus, nepriklausomai nuo to, ar valdė respublikonai, ar demokratai, ar buvo didelis biudžeto deficitas, ar mažas, ir t.t.

Visa laimė, kad pasaulyje yra nemažai valstybių, todėl kai kurios iš jų turėtų būti labai panašios, tik su skirtingomis vyriausybėmis. Būtent tokios valstybės yra Jamaika ir Barbadosas, o jų vyriausybių politikos rezultatus P.Henry nagrinėja čia. Abi jos buvo Didžiosios Britanijos kolonijos Karibų jūros salose, auginančios cukranendres, abiejose XIX a. pirmoje pusėje panaikinta vergija, abi XX a. antroje pusėje (Jamaika 1962, Barbadosas 1966) įgijo nepriklausomybę. Iš Didžiosios Britanijos abi paveldėjo valstybinę anglų kalbą, teisės normas ir tradicijas, abiejose neblogai veikia demokratija. Vienas skirtumas visgi buvo, ir gana svarbus. Barbadosas 10 kartų mažesnis, todėl jame buvo mažai laisvos žemės, taigi po vergijos panaikinimo daugiau žmonių persikėlė į miestus, ir dėl to pakilo raštingumo lygis. Galima tik spėlioti, bet galbūt dėl to Barbadoso vyriausybės politika buvo vakarietiškesnė - nedideli prekybos barjerai, subalansuotas biudžetas, gerbiama privati nuosavybė ir t.t. Jamaikoje buvo visaip, įskaitant nacionalizavimus ir neracionalias valstybės išlaidas. Rezultatas toks, kad Barbadose BVP gyventojui per 40 metų išaugo nuo $3700 iki $10000, Jamaikoje - nuo $2600 iki maždaug $3500. Nuvykus į abi salas tas skirtumas dabar akivaizdus.

O kaipgi su E.Leameriu ir JAV augimu? P.Henry sako, kad tai tik parodo, kad respublikonai nuo demokratų žodžiais skiriasi daugiau negu darbais, bet tai dar nereiškia, kad vyriausybė gali daryti bet ką, ir ekonomika vis tiek augs.

2009 m. gruodžio 1 d., antradienis

Įtakingiausias visų laikų ekonomistas

Šioje paskaitoje Stephen Davies pasakoja kaip atsirado ekonominis nacionalizmas, ir kas iš to išėjo.

Taigi įtakingiausias visų laikų ekonomistas yra ne A.Smitas, kuris tik aprašė, kaip pasaulis veikia, ir ne J.M.Keinsas, kuris galbūt įtakingiausias iš XX a. ekonomistų. Ir net ne K.Marxas, kurio gimtinę kiniečiai mėgsta lankyti, bet teorijomis seniai nebepasitiki. Įtakingiausias buvo vokiečių kilmės JAV ilgai gyvenęs ekonominio nacionalizmo teoretikas F.Listas, kuris nusižudė 1846 metais, taip ir nesužinojęs, kad vėliau jo idėjos taip paplis.

O buvo taip. XIX a. pirmoje pusėje tapo aišku, kad Didžioji Britanija per keletą dešimtmečių tapo turtingiausia valstybe pasaulyje, ir taip atsitiko todėl, kad joje netrukdomai veikė kapitalizmas. Daugelio valstybių, pvz. Belgijos, Danijos ir kt. elitas pradėjo kopijuoti "britiškąjį modelį". Tuo pat metu, neseniai nepriklausomybę įgijusiame Paragvajuje į valdžią atėjo Dr.Francia, kuris reikalavo vadintį jį El Supremo ir su niekuo valdžia dalintis nenorėjo, todėl jam netrukdomas kapitalizmas netiko. Dr.Francia pradėjo reformas, kurių tikslas buvo modernizuoti šalį ir kartu išsaugoti valdžią: kūrė valstybinę arba valstybės finansuojamą sunkiąją pramonę, jai apsaugoti įvedė didelius muitus, padidino karines išlaidas, padarė privalomą švietimą vyrams, nacionalizavo bažnyčią ir t.t. Tuo metu F.Listas begyvendamas JAV išgirdo apie Dr.Francia darbus, labai jais susižavėjo, ir aprašė savo knygose, kurios net nėra išverstos į anglų kalbą. Praėjus maždaug dešimčiai metų po Listo mirties, jo knygas paskaitė Bismarkas, ir kadangi jo tikslai buvo panašūs į Dr.Francia (t.y. jam labiau rūpėjo valdžia ir karinė galia negu žmonių gerovė), ėmė įgyvendinti tas idėjas praktikoje. Dar Bismarkui gyvam esant daugelio šalių elitui "vokiškas modelis" pasirodė priimtinesnis už britišką, ir jose prasidėjo analogiškos reformos. XX a. pradžioje to paties ėmėsi ir Rusija. Nors Vokietija ir Rusija galėjo būti prekybos partnerės, ekonominio nacionalizmo ideologija skatino konkuruoti dėl Viduržemio jūros uostų kontrolės, kas galiausiai baigėsi I pasauliniu karu, o paskui ir II pasauliniu karu (taip sako Davies, nors galima ginčytis, ar I pasaulinis karas tikrai buvo pagrindinė II karo priežastis).

Taigi Keinsui iki Listo dar toli - vieną menką trilijoną dolerių fiskalinio stimulo nerimta net lyginti su dviem pasauliniais karais (tegu ir vienu), visais pasaulio vaikų darželiais ir mokyklomis ir iki šiol nemažėjančia įtaka daugelio didžiųjų ir mažesnių šalių vyriausybėms.