2010 m. kovo 31 d., trečiadienis

Talentas ir gimimo data

Jei knyga Superfreakonomics nemeluoja, dauguma Didžiosios Britanijos ir Vokietijos aukščiausio lygio futbolininkų gimę metų pradžioje. To priežastis paprasta - amžiaus limitas įvairaus amžiaus berniukų komandoms nustatomas pagal gimimo metus, o pvz. 7 metų ir 364 dienų amžiaus futbolininkai vidutiniškai žaidžia geriau nei 7 metų ir 2 dienų amžiaus. Šis faktas turėtų šį tą pasakyti apie talento svarbą futbole, bet jeigu mums rūpi talentas, reikėtų žiūrėti piečiau nei Didžioji Britanija ar Vokietija. Štai dabartinių Europos čempionų komandoje iš 23 žaidėjų tik 13 gimę pirmoje metų pusėje. Šiuo metu Ispanijos rinktinėje pasiskirstymas dar lygesnis - tik 12 iš 23 žaidėjų gimę pirmoje metų pusėje. Panašu, kad ispanų treneriai ne tik moka pastebėti talentą, bet ir vertina jį labiau už fizinius duomenis.

Raibumynai

Mokslininkai pakeitė nuomonę dėl auklėjimo įtakos homoseksualizmui

Artūras Sakalauskas

Göbekli Tepe (prieš 11500 metų)

Spekuliantai gelbėja Graikiją

Durni nedurnų žmonių sprendimai

2010 m. kovo 29 d., pirmadienis

Reiganas ir Kubilius

1966 metais Ronaldas Reiganas buvo išrinktas Kalifornijos gubernatoriumi. Rinkimų metu jis agitavo už mokesčių mažinimą. Deja po rinkimų pasirodė, kad Kalifornijos iždas tuščias. Teko didinti mokesčius ir stipriai apkarpyti valstijos išlaidas. Reiganas sugebėjo paaiškinti žmonėms krizės priežastis ir permainų reikalingumą, o po poros metų jo sėkminga politika leido sumažinti mokesčių tarifus, todėl 1970 metais kaliforniečiai jį išrinko antrajai kadencijai.
Klausimai komentatoriams. Kodėl Kubilius nebus išrinktas antrajai kadencijai - ar dėl to, kad žmonėms nepaaiškino krizės priežasčių, ar dėl to, kad vykdė blogas reformas? Ar Kubilius galvoja apie galimybę tapti Europos Sąjungos prezidentu?

2010 m. kovo 28 d., sekmadienis

Religinis argumentas už (prieš?) CO2 išmetimo mokestį

Kaip rašo S.Landsburgas knygoje The Big Questions, 2008 metais Katalikų bažnyčia paskelbė aplinkos teršimą nuodėme. Nuo tada kiekviena sielą turinti gyva būtybė, kurioje vyksta metabolizmas, tapo nuodėminga. Įvedus CO2 išmetimo mokestį, valstybė visiems parduotų šios nuodėmės indulgenciją, ir tie, kas bando atvesti paklydusiais aveles į doros kelią, turėtų mažiau darbo. Tiesa, kaip jau rašiau, benzino akcizus mokantys ES gyventojai jau senokai už tokią indulgenciją smarkiai permoka.

Dėl žemės valandos Kauno marių vandens lygis pakilo puse metro

Įlindau į feisbuką - o ten išpopuliarėjo kokia tai žemės valanda - neva tai ekologijos tikslais reikia išjungti valandai kambary šviesą ir feisbuke sėdėti visiškoje tamsoje (o pats kompas musėt turi būti išjungtas iš elektros tinklo ir maitinamas iš batareikų). Pagalvojau, kad žemės valandai galioja balsavimo paradoksas. Yra labai mažai šansų, kad dėl būtent jūsų balso bus vieno balso persvara išrinktas jūsų kandidatas per rinkimus. Kadangi elektrinės nesireguliuoja labai tiksliai vienos lemputės galingumo tikslumu, tas pats principas galioja ir žemės valandai - negi jūs galvojate, kad būtent dėl jūsų išjungtos lemputės bus sutaupytas tas Nemuno vandens kibiras Brazausko HESe, arba kad būtent dėl jūsų išjungtos lemputės bus milimetru pakeltas plutonijaus strypas Ignalinoje ir tuo būdu sumažintas branduolinio kuro sunaudojimas? Nejaugi manote, kad Elektrėnuose mazutą lašina su pipete, ir būtent jūsų asmeninių pastangų dėka pavyks sumažinti CO2 emisijas? Du klausimai energetikos ministerijai:
1. Kokiu tikslumu Jūs reguliuojate elektrines Lietuvoje? Kiek žmonių turi susitarti išjungti elektros lemputes vienu metu, kad būtų garantuoti, kad bus prisuktas bent vienas šlangelis elektrinėje?
2. Kur dingsta perteklinė elektra, pagaminama dėl nepakankamai smulkmeniško elektrinės pajėgumų reguliavimo? Spėju, kad šilumos pavidalu laiduose, jei tai tiesa, tai kas tada pavagia tą šilumą iš žemės valandos dalyvių? Ar visgi žemės valandos dalyviui išjungus elektrą, tiesiog skaisčiau sušvinta spec. lemputė energetikos minstro kabinete?

2010 m. kovo 26 d., penktadienis

Vokietija gelbėja Europos šalių nepriklausomybę

Vakar ESSR šalys sutarė dėl to, kad prireikus Graikijai pagalbos, pirmu smuiku gros Tarptautinis Valiutos Fondas. Tai reiškia, kad žlugo eurobiurokratų planai išplėsti Kremliaus sąjunginio biudžeto galias, ir šalių fiskalinė politika toliau išliks respublikiniame pavaldume. TVF specialistų dėka pabaltijo respublikoms Vokietijai ir Olandijai nereikės per daug šelpti broliškų vidurinės azijos respublikų Graikijos.

Raibumynai

Narkotikai - liga ar pomėgis?

Antrasis pasaulinis karas feisbuke

Sadistai

Skirtumas tarp sovietinio ir korėjietiško komunizmo: Gorbačiovas Pavlovo nesušaudė, o Kim Jong Illa's neseniai sušaudė Pak Nam Ki.

Didžėjaus svajonė

Pasaulio pabaiga artėja

"А потом очень интересные вещи уже после ГКЧП происходили. У Ельцина были ведь разговоры с бывшими министрами СССР. Они все как черт от ладана от власти тогда шарахались. Все до единого, потому что казна была пустая. А Ельцин-то уже президент, нужно брать на себя ответственность. Что он может сделать? Получается, у него не было выхода, кроме как идти по пути, предложенному Гайдаром. И когда Егор сказал: «Мы камикадзе, у нас другого выбора нет», — это была абсолютная правда."

2010 m. kovo 25 d., ketvirtadienis

Apie seksą, karą ir taiką

Yra žinoma atvejų, kai seksas pavadinime buvo naudojamas tik vaikantis pigaus populiarumo, bet šį kartą aš rimtai. Evoliucine biologija besidomintis žurnalistas T.Haydenas ir karo nusiaubtose šalyse jau keliasdešimt metų savanoriu dirbantis gydytojas ginekologas M.Potts nelabai seniai parašė knygą Sex and War, apie kurią T.Haydenas pasakoja čia.

Pagrindinė knygos mintis - kad vyrai turi įgimtą polinkį kariauti, kuris labiausiai pasireiškia jauniems vyrams, nes yra susijęs su seksualumu. Tai labai panašu į R.Wranghamo knygą Demonic males, apie kurią rašiau čia, tad nenuostabu, kad be istorijos, mitologijos ir kitų dalykų, T.Haydenas su bendraautoriumi remiasi ir R.Wranghamo teorijomis. Kaip sako T.Haydeno pašnekovas J.Horganas, jas atrodo pastebėjo ir JAV prezidentas B.Obama (t.y. jo kalbų rašytojai), neseniai gana drąsiai pareiškęs, kad karas yra toks pat senas, kaip ir žmonija. Knygos Sex and War autoriai pabrėžia, kad kuo geriau žmonės supras karo priežastis, tuo lengviau bus jo išvengti. Jų pasiūlymai, kaip siekti taikos, yra tokie:
1. Būtina karo sąlyga - žmonių pasidalinimas į "mus" ir "juos". Be to, "jie" turi būti nelaikomi žmonėmis, o tai lengviausia tada, kai jų nepažįsti. Dėl to vienas svarbiausių dalykų siekiant taikos - kuo įvairesnių žmonių bendravimas, įskaitant moksleivių ir studentų apsikeitimo programas, televiziją, kiną, ir aišku internetą.
2. Karas mažiau tikėtinas, kai valstybės valdymo aparate daug moterų (kurios neturi įgimto karingumo). Dėl to siekiant taikos svarbu, kad moterų teisės nebūtų varžomos.
3. Karo tikimybė tuo didesnė, kuo didesnė vyrų dalis yra nuo 18 iki 34 metų amžiaus. Kitaip sakant, kuo sparčiau auga gyventojų skaičius, tuo didesnė karo tikimybė. Dėl to taikai svarbu riboti gyventojų skaičiaus augimą, visų pirma ginant moterų teises ir vietoj maisto Afganistane mėtant iš lėktuvų prezervatyvus.
4. Karo tikimybė tuo didesnė, kuo didesnis nedarbas. Kažkodėl vienas pasiūlymų, kaip kovoti su nedarbu, irgi yra mažinti gimstamumą.
5. Karo tikimybė didėja, kai pradeda trūkti gamtos išteklių. Jeigu teisingai supratau, autoriai mano, kad ir čia gimstamumo ribojimas padėtų.

Neabejoju, kad knyga labai įdomi, ir galbūt kritiką vertėtų atidėti iki tol, kol ją perskaitysiu. Kol kas pasakysiu tik tiek, kad nežinau, ar knygoje siūloma mažinti imigracijos apribojimus ir skatinti prekybą, nors ir viena ir kita prisidėtų prie visų penkių problemų sprendimo.

2010 m. kovo 22 d., pirmadienis

Kas iš tikrųjų moka pelno mokestį?

Daugelis žmonių galvoja, kad mokesčio pavadinimas atspindi mokesčio tikrąjį mokėtoją. Žiūrint pagal pavadinimą, pelno mokesčio našta tenka pelningoms įmonėms, gyventojų pajamų mokestis žalingas gyventojams, alkoholio akcizus apmoka girtuokliai. Bet panagrinėjus giliau, pamatysime, kad pavadinimas gali ir suklaidinti, nes socialinį mokestį mokėdavo ir konservatoriai, o mokestį už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise sumoka ir visai pasitikėjimo nekeliantys subjektai.

Dar giliau pažvelgus, pamatysime, kad mokesčio sumokėjimas į biudžetą ir mokesčio našta yra labai skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, Mažeikių nafta perveda į biudžetą daug degalų akcizų, bet šių akcizų našta labiau tenka automobilių vairuotojams. Panašiai yra ir su pelno mokesčiu - pelningos įmonės perveda pelno mokestį į valstybės biudžetą, bet šio mokesčio našta tenka tų įmonių klientams ir darbuotojams. Kodėl taip atsitinka? Kapitalistai turi du pasirinkimus - investuoti pinigus Lietuvoje arba užsienyje. Ir jie investuoja pinigų Lietuvoje tik tiek, kiek gali išvengti pelno mokesčio naštos, o likę pinigai pabėga į užsienį. Yra net du būdai, kaip įmonės išvengia pelno mokesčio naštos Lietuvoje - visų pirma dėl pelno mokesčio naštos Lietuvoje galima mokėti mažesnius atlyginimus darbuotojams. Taip pat įmonės padidina pardavimo kainas Lietuvoje, kad pelno mokesčio našta būtų perkeliama klientams.

Yra dvi išimtys, kai pelno mokesčio našta tenka ne paprastiems žmonėms, bet kapitalistams. Kai kurių smulkiųjų verslininkų know-how apsiriboja tik Lietuvos rinka, ir jie kad ir dėl kalbos barjerų nesugebėtų įdarbinti savo kapitalo užsienyje, todėl srityse, kuriuose dominuoja tokie smulkūs verslininkai, pelno mokesčio našta tenka tokiems verslininkams. Taip pat pelno mokesčio našta laikinai tenka visoms įmonėms tuo metu, kai pelno mokestis netikėtai padidinamas (juk jau investuotas kapitalas lengvai iš Lietuvos pabėgti negali - gal kokį kioską ir galima išvežti į užsienį, bet mažiau judrūs pastatai nuo mokesčių naštos bėga tik lėto nusidėvijimo būdu).

Išvada - ilgalaikėje perspektyvoje mažesnis pelno mokestis padidina proletariato pragyvenimo lygį. Praktinis pavyzdys - Estija.

2010 m. kovo 19 d., penktadienis

Detoksikacijos verslo sukčiai

Šališkas Stebėtojas padovanojo man Ben Goldacre knygą "Bad Science". Knyga yra apie sveikatos mokslą ir ypač pseudomokslą, ji itin lengvai skaitoma ir šmaikščiai parašyta.

Į blogą parašysiu keletą dalykų iš šios knygos, bet pradėsiu nuo detoksikacijos verslo sukčių. Knygoje rašoma apie profesionalias detoksikacines voneles Aqua Detox, ir gali būti, kad namų vonelės Detox Spa, pardavinėjamos per puslapį olx.lt už 499Lt, veikia tokiu pačiu principu. Štai ką skelbia Detox Spa pardavėjai:
"Kodėl verta naudoti bioenerginę Detox Spa vonelę? Toksinų perteklius gali išbalansuoti organizmą ir sutrikdyti jo bioenergiją. Mėgaujantis atpalaiduojančia bionerginės vonelės procedūra, jonizuotas vanduo su raminamo poveikio jūros druska veikia mūsų kūną. Specialus elektrodas kuria elektros srovę, kuri pasiekia pėdose esančius receptorius, bei subalansuoja organizmo teigiamų ir neigiamų jonų kiekį. <..> Bioenerginė vonelė padės išvalyti organizme susikaupusias kenksmingas medžiagas, toksinus, sunkiuosius metalus. Jei Jus vargina stiprus galvos skausmas, sulėtėjusi kraujotaka bei lėtiniai kūno skausmai, atsirandantys dėl streso, metas įmerkti kojas į Detox Spa ir atsipalaiduoti."

Knygoje rašoma, kad tokios vonelės yra paprasčiausias akių dūmimas. Įmerkus kojas į voneles, po kurio laiko vanduo paruduoja ir išsiskiria specifinis kvapas. Deja, tai nieko neturi bendro su detoksikacija. Paprasčiausiai vienas iš vonelės elektrodų yra geležinis, ir nuo elektros srovės pradeda skleisti rūdis į vandenį. Kvapas atsiranda tik dėl to, kad vonelė suskaido vandenyje esančią "raminamo poveikio" jūros druską ir išsiskiria chloro dujos.

2010 m. kovo 18 d., ketvirtadienis

Apie skirtumą tarp kvailų ir trenktų žmonių

Šitame bloggingheads podcaste Razibas kalbasi su E.Yudkowskiu truputį apie genetikos pasiekimus (kad Č.Barkley yra 75 proc negras, o Snoop Dogg tik 70 proc), ir truputį apie kvailus ir trenktus žmones. Viskas prasidėjo nuo to, kad Razibas parašė, kad Yudkowskis mano, kad dauguma žmonių kvaili, o Yudkowskis atsakė, kad mano žymiai subtiliau - kad dauguma žmonių trenkti. Jis remiasi dviem dalykais:
1. Daugybe mokslinių tyrimų, tokių kaip tas, kuriame XX a. 9 dešimtmečio pradžioje tarptautinėje konferencijoje buvo apklausti ekspertai, ir į klausimą "ar tikėtina, kad netrukus bus JAV karinis konfliktas su SSRS?" teigiamai atsakė mažesnė dalis nei į klausimą "ar tikėtina, kad netrukus SSRS įves kariuomenę į Lenkiją, o paskui prasidės karinis konfliktas su JAV?" Kaip žinia, psichologas D.Kahnemanas už panašius tyrimus gavo ekonomikos Nobelio premiją.
2. Tokiu anekdotu: žmogui sprogsta mašinos padanga, ir jam tenka ją keisti prie beprotnamio tvoros. Iš už tvoros jį stebi dvi paklaikusios akys. Žmogus susinervinęs netyčia nuspiria atsuktus varžtus už tvoros. Jis kurį laiką delsia, o paskui iš už tvoros pasigirsta balsas: "atsuk po vieną varžtą nuo kitų trijų ratų, ir turėsi, su kuo prisukti atsarginį". Žmogus sako: "tai genialu, tik kodėl tu čia uždarytas, jei esi toks protingas?". O balsas iš už tvoros atsako: "aš čia todėl, kad esu trenktas, o ne todėl, kad kvailas". 

Kitaip sakant, kvailumu jie vadina nesugebėjimą logiškai mąstyti, o trenktumu - nesivadovavimą loginiu mąstymu kasdieniniame gyvenime.

Podcaste jie taip ir neprieina galutinės išvados, kiek koreliuoja kvailumas su trenktumu, nors eksperimentais tas anksčiau ar vėliau bus nustatyta. O iš turimų duomenų, tikėjimas astrologija ir stebuklingu pasaulio sukūrimu koreliuoja su mažu IQ, bet neaišku, kiek tą lemia bandos jausmas (nes nepriimta, kad išsilavinę žmonės geroje draugijoje kalbėtų apie astrologiją ir stebuklingą pasaulio sukūrimą, nors nieko baisaus, jei jie kaltina valdžią, kad ši nesukuria pakankamai darbo vietų), o kiek didesnis IQ skatina racionalų mąstymą. Iš kitos pusės, K.Giodelis (nekalbant apie J.Nash'ą)
sako buvo rimtai trenktas. O kad D.R.Hofstadteris trenktas, jau rašiau.

2010 m. kovo 17 d., trečiadienis

Kredito krizė - kas išgelbėjo latą nuo devalvacijos?

2008 m. lapkričio mėnesį Latvijai iškilo reali valstybės bankroto grėsmė, ir todėl lapkričio 21 d. Latvija kreipėsi pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą. Po nesėkmingo Argentinos gelbėjimo TVF turėjo tvirtą nuomonę - jei gresia totalinis valstybės bankrotas, reikia rinktis mažesnę blogybę - dalinį valstybės įsipareigojimų nevykdymą devalvuojant nacionalinę valiutą. Todėl 2008 m. gruodžio 7 d. daug kas nustebo, kai TVF paskelbė, kad vyksta derybos dėl Latvijos gelbėjimo plano išlaikant stabilų lato kursą.
Latviją išgelbėjo Europos Sąjunga. Nors TVF ir norėjo devalvuoti latą, prie Latvijos gelbėjimo prisidėjo ir ES su savo stipriu noru išlaikyti Latvijos valiutos stabilumą. Devalvacija eurobiurokratams yra keiksmažodis. Europos valstybės, istoriškai turėjusios stiprius pinigus, nemėgsta prisiminti senų atvejų, kai dėl silpnų valiutų devalvacijų sutrikdoma tarptautinė prekyba ir eksportas. Tuo tarpu tos Europos valstybės, kurios turėjo silpnesnius pinigus, prisimena savo devalvacijas kaip košmarą ir vis dar nepamiršta, kokios didelės palūkanos būdavo pas juos iki vieningo euro atsiradimo. Taigi, latviams paprasčiausiai pasisekė, kad visi eurobiurokratai palankiai žiūri į Latvijos pageidavimą išlaikyti stabilų lato kursą.

2010 m. kovo 16 d., antradienis

Apie mirusių žmonių nuosavybės teises

Ekonomistai mėgsta kalbėti apie nenumatytas pasekmes. Jei įstatymai apsunkina darbuotojų atleidimo procedūrą, darbdaviai stengiasi priimti tik tokius darbuotojus, kurių tikrai nereikės atleisti, o jauniems neturintiems patirties žmonėms tampa sunkiau susirasti darbą. Jei pardavėjams pradedamos mokėti premijos nuo pardavimų apimčių, jie gali stengtis apgaule ir nesąžiningumu padidinti trumpalaikį rezultatą, bet apgauti pirkėjai nebesugrįš ir nukentės prekės ženklo įvaizdis. Apie nenumatytas vaikų teisių gynimo pasekmes rašiau čia. O čia R.Hansonas rašo apie tai, kokias nenumatytas pasekmes sukelia prasta mirusių žmonių nuosavybės teisių apsauga.

Daugeliui žmonių nėra tas pats, kas bus po jų mirties. Kai kurie tikriausiai norėtų, kad jų turtas būtų investuotas ir kapitalo pajamos panaudojamos pvz. kokiems nors geriems darbams, už kuriuos ateities kartos būtų dėkingos. Dėl to jeigu jų nuosavybės teisės būtų gerbiamos ir pavyktų jas apsaugoti, po kelių šimtų metų dominuojantys žaidėjai kapitalo rinkoje būtų mirusių žmonių turto valdymo fondai, o palūkanų normos labai smarkiai sumažėtų. Tas būtų naudinga ne tik praeities ir dabarties, bet ir ateities kartoms, nes mažos palūkanų normos prailgintų ilgalaikių investicijų "laiko horizontą". Deja, realiame gyvenime mirusių žmonių galimybės apsaugoti savo turtą per ilgą laikotarpį yra nedidelės. Dauguma argumentų, kodėl mirusių žmonių turtą gyvieji gali panaudoti kaip tinkami remiasi dabartinės naudos skaičiavimu, ir neįvertina nenumatytų pasekmių - o būtent, kad sužlugdomi abipusiai naudingi kapitalo srautai tarp tolimų praeities ir ateities kartų.

2010 m. kovo 11 d., ketvirtadienis

Į ką panašūs teroristai

Niekam nepaslaptis, kad teroristais tampa neturtingi beraščiai jauni vyrai, nematantys ateities perspektyvų ir tikintys pasakomis apie 72 mergeles. Bet knygoje Superfreakonomics rašoma, kad empiriniai duomenys sako ką kita. Ištyrus kelis šimtus Hezbolah teroristų ir palestiniečių savižudžių, paaiškėjo, kad palyginus su vidutiniu Libano ir Palestinos gyventoju, teroristai rečiau būna iš neturtingų šeimų ir dažniau būna baigę bent vidurinę mokyklą. Kaip sako ekonomistas A.Krueger'is, terorizmas yra politinis aktas, ir teroristais tampantys žmonės panašiausi yra į tuos, kurie ... eina balsuoti.

2010 m. kovo 10 d., trečiadienis

Kuris labiau teisus: A.Smitas ar D.Ricardo?

Čia R.Robertsas visą valandą pats vienas kalba apie prekybą, bandydamas "ant pirštų" paaiškinti visą esmę.

Viena esminių A.Smito idėjų (kurią jis be abejo tik užrašė, o idėja buvo žinoma seniau) buvo apie masto ekonomiją. Gamykla, kuri parduoda savo produkciją 10 000 pirkėjų, gali įsigyti įrengimus, kurie smarkiai padidina vieno darbuotojo produktyvumą, lyginant su tuo, kai darbuotojas viską bando padaryti savo rankomis.

Viena esminių D.Ricardo idėjų buvo apie santykinį pranašumą. Jei Antanas medžioja penkis kartus geriau už Juozą, o maistą gamina tik tris kartus geriau, tai visiems apsimokės, jei Antanas tik medžios, ir pirks maisto gaminimo paslaugą iš Juozo.

Ekonomistai, šnekėdami apie prekybą, dažnai mini Ricardo, bet kartais nepelnytai pamiršta Smitą. Ekonomistas R.Frankas neseniai rašė, kad Nepale jo virėjas mokėjo ne tik gaminti maistą, bet ir taisyti batus, dengti stogus, skersti gyvulius ir daug kitų darbų, ir vis tiek per gyvenimą uždirbo mažiau nei tingus ir jokių įgūdžių neturintis amerikietis per vienerius metus. R.Frankui kilo klausimas "kodėl?", ir R.Robertsas į jį atsako, kad nors svarbu keletas dalykų, įskaitant pvz. nuosavybės teisių tvirtumą, svarbiausia yra rinkos, su kuria susijęs darbuotojas, dydis. Amerikietis yra kelis šimtus milijonų, jei ne kelis milijardus vartotojų jungiančios ekonomikos dalis, nuo kurios nepalietį gamta ir istorijos įvykiai iki šiol laiko izoliuotą. Tą verta prisiminti kitą kartą, kai užeis noras pasvajoti apie gyvenimą trobelėje prie miško, naminę duoną ir lininius marškinius.

2010 m. kovo 9 d., antradienis

Lietuvos ekonomika 2010 m. - vartojimo krizės pabaiga

Vartojimo krizė Lietuvoje pasibaigė. 2010 m. sausio mėnesį mažmeninės prekybos apyvarta (išsk. degalus ir automobilius) buvo trimis procentais mažesnė už 2007 m. sausio mėnesio apyvartą. Jau tris-keturis mėnesius iš eilės apyvarta stabilizavosi maždaug 2006 m. rudens lygyje. Nors litais matuojant krizė vartojimą nubloškė daugmaž keturiasdešimt mėnesių atgal, kadangi kainos dabar yra aukštesnės, vartotojų padėtis dabar yra gerokai blogesnė negu 2006 m rudenį.
Statistikos departamentas sako, kad apyvarta 2010 m. sausio mėn., palyginti su 2009 m. gruodžio mėn., pašalinus sezono įtaką padidėjo 7,2 procento. Šiuo teiginiu pastikėti negalima, nes tryliktųjų atlyginimų mokėjimas krizės metu pasikeitė, ir gruodžio sezoniškumas dabar yra visiškai kitoks nei prieš krizę.
Kas bus toliau? Anksčiau numatėme du Lietuvos ekonomikos tolesnio vystymosi scenarijus. Labiausiai tikėtina, kad vasario-balandžio mėnesį pradės ryškėti atsargūs mažmeninės prekybos atsigavimo ženklai, tačiau negalime atmesti galimybės, kad vartojimas taip ir liks užstrigęs 2006 m. rudens lygyje.

2010 m. kovo 8 d., pirmadienis

Apie gerumą, laukinius gyvūnus ir laukinį kapitalizmą

Čia D.Berreby (atrodo jis turi visai įdomų blogą) šnekasi su primatologu F. de Waal'iu, neseniai parašiusiu knygą Age of Empathy.

F. de Waal'is sako, kad gerumas yra būdingas ne tik žmonėms, bet ir kitiems žinduoliams. Net ir pelės jaučia stresą, kai mato, kad pažįstamoms pelėms skauda (nors dėl nepažįstamų pelių nesinervina). Daugelis bandomis gyvenančių gyvūnų bėgdami sulėtina tempą, jei reikia palaukti sužeisto bandos nario. O šimpanzė zoologijos sode vieną kartą išgelbėjo su virve vos nepasismaugusį jauniklį.

Dėl to de Waal'iui nepatinka, kai žmogiškumas ir žvėriškumas laikomi antonimais. Yra paplitusi nuomonė, kad žmonės savo geresne nei gyvūnų siela ir protu įveikia žemą žvėrišką prigimtį, ir dėl to yra geri. De Waal'is sako, kaip bombonešių lakūnai turėdavo daryti atvirkščiai - protu ir meile tėvynei įveikti savo natūralų gailestį priešo žmonėms. Nacistinėje Vokietijoje iki karo populiari propagandos kryptis buvo smerkti tuos, kurie pasiduoda savo natūraliems žemesniems jausmams ir gailisi žydų. O šių laikų Izraelyje ministrui teko teisintis, kai jam nevalingai išsprūdo užuojauta palestinietei senutei.

Toliau de Waal'is nuklysta analogijų tarp biologijos ir ekonomikos klystkeliais, dar keistesniais už tuos, apie kuriuos jau esu rašęs. Jis sako, kad kapitalizmas yra bloga sistema, nes jis pagrįstas savanaudiškumu, taigi nukreiptas prieš geranorišką žmogaus prigimtį, kaip ir strateginių bombonešių naudojimas. Net jei De Waal'is yra skaitęs tik populiariausią A.Smito citatą, vis tiek keista, kad sugebėjo ją suprasti lygiai atvirkščiai. Kapitalizmas tuo ir yra nuostabus, kad sugeba savanaudiškumą nukreipti gėrio kūrimui, nes vien įgimto žmonių gerumo tam tikrai neužtektų.

2010 m. kovo 7 d., sekmadienis

Sekmadienio skaitiniai: kunigai prieš devalvaciją

Vyriausiojo kunigo Onijo valdymo metu šventojo miesto gyventojai patyrė visapusišką ramybę ir tobulai laikėsi įstatymų, nes jis buvo pamaldus žmogus ir neapkentė visko, kas pikta. Būdavo, kad dažnai net karaliai pagerbdavo tą Vietą, paaukodami Šventyklos garbei brangias dovanas. Iš tikrųjų Azijos karalius Seleukas iš savo pajamų padengė visas išlaidas, susijusias su aukų liturgija.
Bet Simonas, žmogus iš Bilgos klano, kuris buvo paskirtas Šventyklos valdytoju, susikirto su vyriausiuoju kunigu dėl miesto prekyvietės priežiūros. Neįstengdamas Onijo nugalėti, jis nuvyko pas Tarsėjo sūnų Apolonijų, tuo metu buvusį Koile-Sirijos ir Finikijos valdytoją, ir pranešė jam, kad iždas Jeruzalėje yra taip kupinas neapsakomų turtų, jog neįmanoma jų suskaičiuoti. Tos lėšos, jis sakė, nebuvo duotos kaip atnašos į aukų sąskaitą, užtat esą galima padaryti taip, kad jos visos atitektų karaliui.

Heliodoro žygis

Lankydamasis pas karalių, Apolonijus papasakojo jam, kas buvo pranešta apie pinigus. Karalius, parinkęs savo reikalų tvarkytoją Heliodorą, pasiuntė jį su įsakymu paimti anksčiau minėtus turtus. Taigi Heliodoras tuojau pat leidosi į kelionę tariamai apžiūrėti Koile-Sirijos ir Finikijos miestų, bet iš tikrųjų turėdamas mintyje įvykdyti jam duotą karaliaus užduotį. Atvykusį į Jeruzalę jį šiltai sutiko vyriausiasis kunigas ir miestas. Tada jis papasakojo jiems apie pranešimą, pareiškė savo atvykimo tikslą ir teiravosi, ar tokia iš tikrųjų yra padėtis. Vyriausiasis kunigas paaiškino, kad dalis pinigų yra indėliai, skirti našlėms bei našlaičiams, ir dalis yra nuosavybė Tobijo sūnaus Hirkano, žmogaus, užimančio labai aukštą vietą. Priešingai nedorojo Simono šmeižtams, iš viso keturi šimtai sidabrinių talentų ir du šimtai auksinių. Jis pridūrė, kad indėlininkai buvo pasitikį Vietos šventumu, visame pasaulyje gerbiamos Šventyklos orumu ir neliečiamumu. Sulaužyti jų pasitikėjimą apgaule, jis sakė, negalima net pagalvoti. Bet Heliodoras, elgdamasis pagal jam duotus karaliaus įsakymus, griežtai pareiškė, kad pinigai turi būti nusavinti karaliaus iždo naudai. Nustatęs tam tikslui dieną, jis įėjo į Šventyklą tų lėšų pamatyti.

Žmonės meldžiasi už Šventyklą

Visas miestas buvo klaiko priblokštas. Kunigai gulėjo kniūbsčia prieš aukurą su savo kunigiškais apdarais ir garsiai maldavo Dangų, davusį indėlių įstatymą, kad išsaugotų juos tiems, kurie buvo juos pasidėję. Vyriausiojo kunigo išvaizda pervėrė širdį kiekvienam jį pamačiusiam, nes jo veido išraiška ir spalva atspindėjo jo dvasinį skausmą. Baimė ir šiurpas buvo jį taip apėmę, kad jam drebėjo visas kūnas. Visiems, jį matantiems, buvo aiškus jo širdies skausmas. O žmonės iš savo namų skubėjo būriuotis bendrai maldai, nes šventajai Vietai grėsė pavojus būti išniekintai. Moterys, po krūtine apsijuosusios ašutine, užpildė gatves. Kai kurios mergaitės, laikomos namuose, subėgo prie vartų, kitos prie miesto sienų, o dar kitos žiūrėjo pro langus. Keldamos į dangų rankas, jos siuntė prašymo maldą. Buvo gaila žiūrėti į žmones, besibūriuojančius pulti kniūbsčia maldai, ir vyriausiąjį kunigą, ištiktą didžio skausmo.
Pagalba iš Dangaus

Jiems maldaujant visagalį VIEŠPATĮ išsaugoti nepaliestus indėlius tiems, kurie pasitikėdami buvo juos pasidėję, Heliodoras ėmėsi vykdyti savo užduotį. Bet vos jam su asmens sargyba atėjus prie iždo, dvasių VIEŠPATS, turintis visą valdžią, pasireiškė tokiu pribloškiančiu būdu, kad visi, išdrįsę lydėti Heliodorą, buvo Dievo galybės apstulbinti. Apimti klaiko, jie sukniubo. Iš tikrųjų jiems pasirodė žirgas, dengtas prabangia gūnia, su šiurpą keliančiu raiteliu. Puldamas piestu tarsi pašėlęs, žirgas užgavo savo priešakinėmis kanopomis Heliodorą. Pats raitelis atrodė vilkįs auksine apranga. Heliodorui pasirodė tuo pačiu metu ir du jauni vyrai, nepaprastai stiprūs, nuostabiai žvalūs ir prabangiai apsirengę. Atsistoję jam prie šonų, be perstojo jį plakė, ištikdami jį daugeliu smūgių. Staiga jis sukniubo ant žemės ir paskendo didelėje tamsoje. Jo vyrai, pakėlę jį, paguldė ant neštuvų. Taigi žmogus, ką tik įkėlęs koją į šį iždą su didžia palyda ir asmens sargyba, buvo nešamas laukan bejėgis net sau padėti. Visi aiškiai patyrė begalinę Dievo galybę!
Heliodorui gulint Dievo galybės parblokštam, žado netekusiam ir be vilties išgyti, žydai šlovino VIEŠPATĮ, stebuklingai išaukštinusį savo šventąją Buveinę. Šventykla, ką tik prieš tai buvusi kupina baimės ir sąmyšio, dabar prisipildė džiaugsmo ir linksmybės, visagaliam VIEŠPAČIUI aiškiai apsireiškus.

2 Mak 3

2010 m. kovo 6 d., šeštadienis

Dienos citata: baudžiava Rusijoje

As Krugman summarizes Domar's main point: "Domar was motivated by his knowledge of Russian history. Serfdom in Russia, he knew, wasn't an institution that dated back to the Dark Ages. Instead, it was mainly a 16th-century creation, contemporaneous with the beginning of the great Russian expansion into the steppes. Why? He came up with a simple yet powerful insight: there's no point in enslaving or enserfing a man unless the wage you would have to pay him if he was free is substantially above the cost of feeding, housing, and clothing him. Imagine a pre-industrial society where population is pressing on limited land supplies, and the marginal product of labor - and hence the real wage rate under competitive conditions - is barely at subsistence. In that case, why bother establishing property rights in human beings? It costs no more to hire a free worker than to feed an indentured laborer. Indeed, by 1300 - with Europe very much a Malthusian society - serfdom had withered away from lack of interest. But now suppose that for some reason land becomes abundant, and labor scarce. Then competition among landowners will tend to push up wages of free workers, and the ruling class will try, if it can, to pin peasants down and prevent them from bargaining for a higher standard of living. In Russia, it was all about gunpowder: suddenly steppe nomads were no longer so formidable, and the rich lands of the Ukraine were open for settlement. Serfdom was an effort to keep peasants from taking advantage of this situation. (And if I've got it right, those who were venturesome enough to run away and set up outside the system became Cossacks.) Meanwhile, the New World opened in the west. Sure enough, the colonizing powers tried various forms of indentured servitude - making serfs of the Indians in Spanish territories, bringing over indentured servants in Virginia. But eventually they hit on a 'better' solution, from their point of view: importing slaves from Africa..."

2010 m. kovo 2 d., antradienis

Apie prekybą vaikais kaip lėlėmis

Laisvės šalininkai dažnai pasisako už prostitucijos, narkotikų ir azartinių lošimų legalizavimą, motyvuodami tuo, kad jei kai kurie žmonės nori tas prekes ir paslaugas pirkti, niekas neturi teisės jiems trukdyti. Jų oponentai kartais atsako, kad šios prekės ir paslaugos yra ne tik pirkėjo ir pardavėjo, bet ir kitų žmonių (visų pirma pirkėjų šeimų) reikalas, todėl laisva rinka nebūtinai užtikrins optimalų rezultatą. Tačiau net radikalūs laisvės šalininkai retai pasisako už legalizavimą dar vienoje rinkoje, kur suvaržymai daro žalą praktiškai visoms suinteresuotoms pusėms. Tai prekybos tėvystės teisėmis rinka. Tiesa, yra ir išimčių, ir visai nenuostabu, kad išimtis yra GMU ekonomistas Braienas Kaplanas, apie tai parašęs čia.

Svarbu priminti, kad vergija civilizuotose šalyse uždrausta, ir net vaikai tėvams nuosavybės teise nepriklauso. Tėvams priklauso tėvystės teisės, su kuriomis yra susieta nemažai pareigų. Tėvystės teisių perleidimas yra juridiškai įmanomas, bet pinigų mokėjimas ir atsilyginimas bet kokia forma draudžiamas, o visa su tėvystės teisių perdavimu susijusi teisinė bazė orientuota galimo pardavimo prevenciją, pavyzdžiui Lietuvoje apskritai neįmanoma įsivaikinti iki 3 mėnesių amžiaus kūdikių. Teisės aktuose mėgstama pabrėžti, kad visa tai skirta apginti "geriausiems vaiko interesams". Tačiau įvaikinimo procedūra ilga ir pilna biurokratijos, todėl net tų vaikų, kurie galiausiai sėkmingai įvaikinami, interesai neišvengiamai nukenčia. Dar liūdniau, kad vaikai, kuriuos galima įvaikinti, išsivysčiusiose šalyse (ir Lietuvoje) yra tapę deficitu. Dėl to nevaisingos ir genetinių problemų turinčios poros dažniausiai taip ir negauna progos įsivaikinti. Iš kitos pusės, vaikai, kuriuos tos poros galėtų įsivaikinti, arba iš viso negimsta, arba gyvena su savo asocialiais tėvais ir giminaičiais.

Vienas iš prieštaravimų, kodėl negalima pardavinėti tėvystės teisių, atrodo yra toks, kad už pinigus įsivaikinti vaikus gali įvairūs iškrypėliai ir maniakai. Kaip rašo B.Kaplanas, kovoti su tuo uždraudžiant parduoti tėvystės teises yra panašu kaip kovoti su vairavimu išgėrus uždraudžiant vairuoti. Galima sugalvoti ir kitų prieštaravimų, pvz. kas bus, jei įvaikintą vaiką po dienos naujieji tėvai užsinorės grąžinti, bet tą išspręsti vėlgi galima ne tik visiško draudimo keliu. Realybėje, kaip pastebi ir B.Kaplanas, vaikus įsivaikinti paprastai trokšta poros, kurios būtų bent vienu standartiniu nuokrypiu geresni tėvai už tuos, kuriuos gandras aplanko natūraliu būdu. Dėl to tėvystės teisių pardavimo draudimas toli gražu neatitinka geriausių vaiko interesų, jau nekalbant apie potencialių pirkėjų ir pardavėjų interesus.

2010 m. kovo 1 d., pirmadienis

NematomaRanka.lt blogui jau šeši mėnesiai

Nematomos rankos blogas jau švenčia kuklią savo šešerių mėnesių egzistavimo sukaktį. Ta proga kviečiame skaitytojus šio įrašo komentarų skiltyje papasakoti apie save, išreikšti savo pageidavimus blogui, arba atsakyti į klausimą, ar Lietuvoje krizė jau baigėsi/baigsis šiemet/baigsis dar vėliau?

Kredito krizė - Feni, Fredis, Graikija ir paramnezija

Krizė šiuo metu labai siautėja Graikijoje. Ten matome tam tikrą paramneziją, kas išvertus iš graikų kalbos reiškia deja-vu. Vyksta investuotojų į Graikijos obligacijas gąsdinimas, labai panašus į gąsdinimą, vykusį 2008 metų viduryje Amerikoje. Tada buvo sunerimę investuotojai, įkišę savo pinigus į Fenį ir Fredį (Feni ir Fredis yra Amerikos būsto subsidijavimo kvazivalstybinės agentūros). Tada JAV finansų vadas Paulsonas pareiškė Kongresui - man reikia papildomų įgaliojimų Feni ir Fredžio gelbėjimui. Šie įgaliojimai bus tarsi granatsvaidis kuriuo aš įkvėpsiu drąsos investuotojams, bėgantiems nuo Feni ir Fredžio. Kadangi investuotojai granatsvaidžio išvaizdos išsigąs, jo faktiškai panaudoti net nereikės.
Panašiai vyksta ir dabar Graikijoje. Pradėjus drebėti investuotojų į Graikijos obligacijas kinkoms, Europa irgi sukūrė planą-ginklą, kuriuo prireikus sugrąžins Graikijos skoloms prekinę išvaizdą. Kad spekuliantai labiau bijotų, plano detalės slepiamos.
Kas bus toliau? Prisiminkime, kad Amerikoje investuotojai ginklo išvaizdos neišsigando, ir galų gale Fenę ir Fredį teko nacionalizuoti. Panašu, kad ir dabar investuotojai gali pareikalauti Graikijos gelbėjimo plano faktinio įgyvendinimo.